Kitą rytą atvažiuoju į bendruomenės centra. Noriu šiek tiek padirbėti prieš šeštadienio pamoką, kai suvibruoja telefonas. Pažiūriu, tai žinutė nuo Niko.
"Labas, gražuolė."
"Labas, gražuoliuk."
"Noriu tave pamatyt."
Giliai įkvepiu, prisimindama, kaip jis vakar lietė.. glamonėjo..
"Ar galiu tave pamatyt? Nebegaliu laukti ilgiau."
Pažiūriu į save juodame kompiuterio monitoriaus ekrane. Greitai apsižvalgau po klasę įsitikindama, jog ji tuščia, tuomet nuleidžiu palaidinės apykakle ir liemenėlės dirželį, atidengdama raktikaulį ir truputi krūtinės. Tapau tokia erzintoja.
Padarau asmenukę su įžūliu žvilgsniu ir paspaudžiu „siųsti." Neilgai trukus telefonas suvibruoja.
"Gražuole.."
Sukikenu.
"Taip?"
"Negali man siuntinėti tokių nuotraukų kai esu darbe."
"Kodėl ne?"
"Nes šiuo metu esu susitikime ir man stovi."
Užsidengdama burną delnu sukikenu.
"Upps."
"Sumokėsi už tai."
"Skamba smagiai. 😉"
Mano gera nuotaika trunka neilgai. Klasės durys su trenksmu atsiveria. Tai Revas. Tėvo pasiuntinukas numeris vienas ir A klasės asilas. Ugh. Paslepiu telefoną už nugaros, stebėdama, kaip jis prieina.
- Tavo tėvas grįžo namo ir nori pamatyt tave. - ištaria.
Kraujas atšąla. Tėvas grįžo namo.. o paskutines dienas praleidau su Toskano.
- Jokio "labas" Revai? Iškart prie reikalo?
- Pasilik savo protingos burnos komentarus sau, Mia. Dabar stokis.
- Mano tėvas gali palaukt, kol baigsis mano pamokos.
- Niekam nerūpi tavo sumautos pamokos, kale. Neversk tavęs nutempt iki mašinos.
- Rėksiu.
- Užčiaupsiu.
Užsimerkiu, bandydama greitai galvoti. Revas atrodo pasiryžęs įvykdyti savo pažadą.
- Turėsi atvažiuot greitai, Mia. Toniui vis dar reikia žmonos. Kadangi su tavimi darosi sunku, tavo tėvas jau ima svarstyti kitas alternatyvas. Juk vis dėlto nesi jo vienintelė dukra.
- Ne..
Keitė. Žinoma, jis turi omenį Keite.
Atsistoju, staiga vėl atsiveria klasės durys ir įeina Džo. Niko nemelavo. Jis tikrai ketino mane saugoti. Žinoma, Džo buvo čia visą laiką.
Du vyrai pažiūri vienas į kitą. Revas įtartinai primerkia akis.
- Ei, aš tavęs nepažįstu? Atrodai matytas. - ištaria Revas.
- Kas, aš? Aš tik, uh, tėtis. Taip, tiesa. Noriu užrašyti savo dukrą į informatika. - nepasimeta Džo.
Revas skeptiškai kilsteli antakį.
- Neįmanoma. Žinau tave. Esi tas faras, kuris prieš dvejus metus vaikėsi vieną iš mano vaikinų.
- Ką? Kliedi, bičiuli.
- Mano tėtis bus įsiutęs, jei sužinos, jog švaistai jam brangu laiką. - įsiterpiu pažiūrėdama į Reva.
Revas atsitraukia, suprasdamas, jog esu teisi.
- Puiku. Turi vieną minutę susikrauti visą savo tą šūdą. Lauksiu kieme. Ir net negalvok vėluoti.
Revui išėjus užverčiu akis. Pastebiu, jog Džo vis dar čia, atrodo sunerimęs. Hmm. Gal Revas nejuokavo. Ar Džo iš tikrųjų gali būti faras? Dauguma farų filtruojasi į mafijas. Taip buvo nuverstos dauguma senų šeimų. Jei Džo faras, tai reiškia, jog bando prigaut Niko. Turiu sužinoti. Niko turi žinot.
- Džo?
- Taip?
Jis nepatogiai pasimuisto, laukdamas mano klausimo.
- Klausyk, nemėgstu klausinėti, bet kažkaip turiu. Kas tai buvo? - paklausiu
- Kas?
Kilsteliu antakį.
- Nevaidink, nagi. Mes draugai.
- Tas faro reikalas?
- Aha.
- Nežinau. Vyrukas atrodo apsipažino. - atsainiai trūkteli pečiais jis.
Pažiūriu jam į akis pastebėdama subtilų svyravimą. Esu tikra, Džo meluoja. Turiu kuo greičiau perspėti Niko.
Leidžiu Revui nuvežti mane į tėvų namus, vis dar tvyrant, jog esu priversta tai daryti. Prie durų pasitinka mama.
- Sveika, širdele.
Lieku įtari jos pernelyg entuziastingo tono.
- Um, labas, mama. Viskas gerai? - paklausiu.
- Žinoma. Kodėl klausi?
Ji plačiai, laisvai, per daug netikrai nusišypso. Gerai. Dabar tikrai įtartina. Kad ir kas vyksta su tėčiu ir Keite, tai turi būti tikrai blogai.
- Kur tėvas ir Keitė? Ant kiek blogai?
Mama pasiveda mane į šali nuo apsauginių ausų.
- Tavo tėvas vis dar nervingas bei sveiksta po traumos. Plius, mes praradome Vilką. Jo kūnas buvo rastas šį rytą.
Stuburu nueina šaltis. Šūdas. Tai reiškia, Niko tai padarė. Jis iš tikrųjų tai padarė. Ar ne? Kas dar galėjo jį nužudyti?
- Bet tai dar ne viskas, Mia. Buvai pastebėta su Niko Toskano viešumoje. Tavo tėvas nėra patenkintas.
„Tavo tėvas nėra patenkintas“ kodas, kuris aiškiai reiškia, jog jis pasirengęs mane nužudyti.
- Jis turbūt suklydo, mama. Nemačiau Niko.
- Mieloji, meluoti dabar tau nenaudinga. Tavo tėvas puikiai žino, ką darai.
Norėčiau, jog būtų kažkas, kas galėtų man padėti. Tačiau vienintelis žmogus, kuris galėtų padėti yra Niko.
- Pamėgink būt stipri, Mia.
- Visada esu stipri, mama. Tik nežinau, ar to pakaks.
Tvirtai nusiteikusi imu lipti laiptais į tėvo kabinetą.
Dieve, nekenčiu šios vietos.
Židinyje dega ugnis. Keitė glaudžiasi šalia, rankomis apsivijusi save. Atrodo išsigandusi. Kita vertus, tėvas atrodo visiškai sveikas. Niekas nepasakytų, jog neseniai buvo pašautas.
- Štai ir ji. Mano dukra. Išdaviko kekšė. - pasitinka tėvas.
Pasipiktinus praveriu burną. Apsidairau. Dantė, Revas ir kiti apsauginiai akmeniniais veidais spokso į mane.
- Labas, tėti.
- Ar turi ką pasakyti sau? - paklausia piktai tėvas.
Pažiūriu į jį lediniu žvilgsniu.
- Dėl ko?
- Šito.
Nustebus pažiūriu į Dantę. Jis telefone parodo nuotrauką, kraujas akimirksniu sustingsta. Tai aš ir Niko beveik bučiuojantys vienas kitą prie mano namų.
- Išdavei savo šeimą! - suriaumoja Dante.
Jis instinktyviai pakelia ranką, tarsi norėdamas man trenkti, žengiu žingsnį atgal, viduje užverda įniršis. Niekada nemačiaus Dantės tokio. Jis niekada anksčiau prieš mane nesmurtavo. Galiu tai priimti iš tėvo. Bet ne iš jo.
- Trenksi man? - kilsteliu smakrą.
Dante sustingsta. Jo veide sumirga sumišimas. Tarsi tik dabar būtų supratęs, jog pakėlė ranką. Bet tada tėvas trenkia kumščiu į stalą į Dantės veidą vėl grįžta pyktis. Jis tėčio marionetė. Jokio sveiko proto ar valios.
- Nesivargink, Dante. Trenkti Mijai neduos nieko gero. Ji niekada neišmoksta savo pamokos. - ištaria tėvas.
Jis pasisuka į Revą spragtelėdamas pirštais.
- Guldyk ją ant stalo.
Pasiruošiu kovoti, laukdama, kol Revas mane sugriebs. Bet jis sugriebia ne mane. Tai Keitė. Ji šaukiasi pagalbos, kai jis paguldo ją pilvu ant stalo. Krūpteliu, kai jos galva trenkiasi į medį.
- Mia! - Keitė pažiūri išsigandus į mane.
Puolu Revą, bet kitas apsauginis tuoj pat mane sugriebia.
- Štai kaip bus. Pirma: viską baigsi su tuo pavainikiu Niko Toskano. Tada ištekėsi už Tonio, kaip ir iš pradžių planavom. - ištaria tėvas.
Papurtau galvą.
- Nedarysiu to. Nepriversi manęs.
- Manau, jog darysi. Žinai kodėl? Nes, nors esi stipri mergina, Mia, turi silpna širdį.
Prieš suprantat, ką tėvas turi omenį, jis pasisuka į Dante vėl spragtelėdamas pirštais.
- Išsitrauk diržą, sūnau. Muši Keite tol, kol Mia pagaliau priims savo šeimos pareigą.
Širdis sustoja. Ima ūžti ausyse. Jaučiuosi, lyg kambaryje viskas vyktų sulėtintai.
- Ne, ne, prašau, ne! - maldauja Keite.
Bet mano sesers verksmingi maldavimai nukeliauja į kurčias ausis.
- Nedaryk jai šito, prašau. Paimk mane vietoj jos. - ištariu.
Tėvas tik žiauriai nusišypso.
- Žinai, kokia tavo problema? Niekas negali tavęs įskaudinti. Vis tiek darai, ką nori. Net po to, kai sulaužiau tau ranką, vis tiek nepaklusai. Supratau, jog ne tokio skausmo ėmuosi. Todėl bandau nauja taktika, Mia.
Keitė vis muistosi ant stalo. Širdis beveik sustoja. Pažiūriu į Dantę. Jo išraiška visiškai tuščia. Lyg širdis būtų sustingusi vietoje. Ne, ne, ne. Dante iškelia diržą sau virš galvos. Širdis atsiduria gerklėje.
- Sutik, Mia. Arba.. - tėvas žiūri į mane.
- Gerai! Padarysiu tai.. - sušnabždu.
Mane laikantis apsauginis pagaliau paleidžia. Nugalėta suklumpu ant žemės.
- Puiku. - išsišiepia patenkintas tėvas.
Nuskubu prie Keitės, atitraukdama ją nuo Dantės. Ji dreba iš baimės.
- Ačiū, Mia.. - ištaria drebančiu balsu.
- Tai mažiausia ką galėjau padaryti.
Apkabinu ją glausdama prie savęs. Pamažu ji nustoja drebėti. Pakeliu akis į tėvą, kuris patenkinta išraiška stebi mus. Dantė, savo nuopelnu, dėvi gėdos išraišką.
- Susitarėm. Padarau tai, ko nori ir niekada daugiau - neliesk mano - sesers. - ištariu.
- Ji taipat mano duktė.
- Tik dėl kraujo. Niekada dėl pasirinkimo.
Pasisuku į Keite sušnabždėdama jai į ausį.
- Eik į savo kambarį. Tuoj ateisiu.
Keite atsistojus išskuba iš kabineto. Ruošiuosi sekti paskui bet sustoju priešais Dantę. Jis atsitraukia atgal.
- Kuo tu tapai? - paklausiu.
Dante pažiūri į mane šaltu žvilgsniu.
- Pabaisa, kuriuo Papa visada norėjo jog būčiau.
Po kelių valandų esu savo bute, vis dar apstulbus. Guliu lovoje jau valandų valandas. Vaizdas vėl ir vėl Dantė laikantis diržą virš Keitės sukasi mintyse. Turiu kažką daryti. Negaliu leisti jiems taip elgtis su mumis. Ne dabar. Supratus ką turiu daryt atsisėdu lovoje. Turiu mintį. Visiškai beprotiška mintį. Bet gal ji per daug beprotiška, jog iš tikrųjų suveiktų. Jei noriu išgelbėti Keite, turėsiu nustumti savo pasididžiavimą ir daryti tai, ką reikia. Tai reiškia paprašyti Niko paslaugos. Nekenčiu prašyti tokių. Bet jei to reikia, aš tai padarysiu. Jog Niko sutiktų, reikės daug įtikinėti. Man reikia kuo greičiau su juo susitikti. Renkant Niko numerį širdis daužosi. Jis atsako ant paskutinio kvietimo.
- Taip?
Šaltumas jo balse jau stumia mane prie krašto. Ar jau žino apie visą tą Tonio sužadėtuvių planą?
- Klausyk, Niko. Žinau, jog tikriausiai neseniai girdėjai apie mane daug dalykų. Bet prašau, susitikim rytoj vidurdienį „Bella Via“ kavinėje. Viską paaiškinsiu.
Stoja tyla. Skrandis iš nerimo susitraukia.
- Niko?
Po dar vienos ilgos minutės pagaliau išgirstu jį.
- Pagalvosiu.
Jis numeta ragelį, poto dar ilgai žiūriu į telefono ekraną. Dieve, tikiuosi, nedarau didžiulės klaidos.
Kitą rytą ruošiuosi važiuoti į ultramodernę italų kavinę „Bella Via“. Norint, jog planas pavyktų, turiu vaidinti gerą mafiozo žmoną. Tai reiškia jokių pankiškų drabužių, sunkių batų ar plėšytų nėrinių. Pirmą kartą gyvenime užsivilksiu tą „Chanel“ suknelę, kurią mama man nupirko.
Atvažiuoju į „Bella Via“. Giliai įkvepiu.
Pateiksiu Niko Toskano pasiūlymą, kurio jis negali atsisakyti. Juk vis dėlto Tonis nėra vienintelis Toskano, kuriam reikia žmonos. Tą minutę, kai įeinu į restoraną, iškart pastebiu Niko, palengvėjus atsidūstu. Susitvarkysiu.. manau.
Prieinu prie Niko, pasilenkiu priglausdama lūpas jam prie skruosto.
- Labas.
Mano balsas vos garsesnis už šnabždesį. Širdis plaka, džiaugdamasi vėl būnant šalia jo.
- Labas, gražuole.
Galiu pajusti, kaip ištirpsta ledas jo širdyje jam apkabinus mane. Atsisėdu, Niko susiraukia.
- Kodėl taip apsirengus? Tai ne tu.
- Tai ne aš. Bet man nebeleidžiama būti savimi.
Jis susiraukia dar labiau.
- Kas per velnias vyksta?
Giliai atsidūstu. Negaliu daugiau atidėlioti.
- Turiu tau pasiūlymą. Ir prašau, Niko. Išklausyk mane.
- Kokį pasiūlymą?
- Susijungimą, kuris padės mums ir mūsų šeimų interesams.
- Nemėgstu politinių kalbų, Mia. Kalbėk paprasta kalba.
- Žiūrėk. Žinau, jog tu ir Tonis abu esat bosai. Vienoje šeimoje negali būti du bosai. Galbūt turiu tau išeitį.
Niko primerkia akis.
- Tavo tėvas atsiuntė tave čia?
- Žinoma ne. Tai tik tarp tavęs ir manęs.
- Nėra jokių tavęs ir manęs.
Nustembu nuo staigaus Niko pykčio balse.
- Žinau apie tave ir Tonį. Sveikinu. - sarkastiškai priduria jis.
Niko balsas varva nuo kartėlio.
- Taip, Niko. Mano tėvas nori, jog ištekėčiau už Tonio. Bet mes dar nesame susituokę. Vis dar laisvai galiu ištekėti už ko noriu.
Širdis suspurda.
- Ir tikėjausi, jog tai galėtum būti tu. - sušnabždu.