Aš grįšiu - Aš "kažkada" grįšiu

16

Gretimame kambaryje girdisi neramus Mariaus balsas ir kartkartėmis pasirodo, kad jis kalba angliškai. Galvoje vis dar ūžia mūsų pokalbio nuotrupos ir jo ištarti žodžiai. Man skaudu, kad yra kitas žmogus kuriuo jis pasitiki. Balsas viduje vis kuždą, kad tai mano vieta, o ne kokio svetimo prašalaičio kuris net nežino kokia Mariaus praeitis. O gal aš klystu. Gal tas prašalaitis žino ir pažįsta mano vyrą geriau nei aš.

Praeina geras pusvalandis mano pastangų nuklausyti vykstanti pokalbį ir pačios svarstymų kaip elgtis. Galiausiai išsigąstu ir suvokiu, jog man metas. Paskubomis apsirengiu ir jau ruošiuosi eiti pro duris, bet stiprus ir stebėtinai jaukus glėbys mane sulaiko.

-Neišeik,- tylus, švelnus šnabždesys sušildo skruostą. Pajuntu dygia kelių dienų barzdą.

Jaučiu ilgesį persmelkta kaltės. Ta kaltė kaip zombis prisikėlė gilei viduje ir ima vis stipriau griaužti. Širstu ant savęs, ant jo ir dar bala žino ko. Nebežinau ar toliau bėgti ir ieškoti kaip viską ištaisyti, ar užsimerkti ir stengtis elgtis kaip niekur nieko. Jis taip sugeba, bet ar aš sugebėčiau.

-Buk gera, pasilik bent šią naktį. Išvažiuosi ir progos pasimatyti tikriausiai nebebus.

-Kaip suprasti,- atsisuku į jį taip staigiai, kad jis nespėjęs atsitraukti gauna alkūne į pilvą. -Atleisk, aš netyčia.

Jis susiėmęs skaudamos vietos lėtai traukiasi, o aš instinktyviai šoku padėti ir atsiprašinėti. Kai būnu pakankamai arti jis atsitiesia ir sučiupęs ima kutenti ir švelniai žnaibyti šonus. Viduje iškyla prisiminimai tų dienų, kai elgėmės nerūpestingai. Kaip maži vaikai įsirengdami butą vaikėmės vienas kitą stengdamiesi įstumti į dažų kibirą. Visos malonios akimirkos susidėjo į kaitinanti kutulį ir mūsų vis garsesnį juoką.

Uždusome. Akimirka kai liovėmės tapo tokia pažįstamai saldi, kad užsimiršau ir įsisiurbiau į jo lūpas. Kūnas atpažino jį ir širdis ėmė stipriau varinėti tą žiežirbą užsižiebusia stebint jį. Būtent tokių akimirkų man ir trūko po tiek metų. Būtent to troškimo kurį jaučiu dabar.

Paskubomis išsineriu iš palto ir nustumiu mūsų kūnus į miegamąjį. Marius pagelbėja man ir sau. Nežinau kiek laiko užtrunkame šokinėdami ant vienos kojos kol kelnės sukrenta ant grindų. Bet tai nesvarbu. Jaučiu kaip abu mėgaujamės akimirką ir rodos niekur nedingusia aistra. Mes vis dar pažįstame vienas kitą, žinome kaip liesti ir jungti kūnus į vieną visumą kurios buvau pasiilgusi.

Sukaite pinamės kojomis, glamonėjame vienas kitą ir negailim bučiniais išsakyti visų troškimų. Jau senokai neliečiau jo ir kiekvienas raumens linkis vėl ima mane stebinti. Net nebandau kovoti su troškimu jį pamaloninti. Lūpomis ir liežuviu suku ratus artėdama prie tikslo. Bundančio ir trinksinčio įnagio. Mariaus dūsavimas ir malonumo niurnėjimas tik dar stipriau kaitina ir skatina nemesti savo tikslo. Vos pasiekus glotnios odos viršūne jis giliai įkvepia ir tai ataidi tvinksneis tarp mano lūpų. Jie nusirito mano kūnų su didžiule malonumo banga. Buvau pamiršusi kaip man tai patikdavo ir kaip to laukdavau.

Neleisdamas man išsiurbti iš jo visko ko trokštu, Marius prisitraukia arčiau savęs ir užsisodinęs lėtai įsiskverbia. Esu drėgna ir ištroškusi. Rodos mes to laukėme visą amžinybę. Akimirkos kai nesinorės atsiskirti.

-Pasiilgau tavęs, angele,-su šiais jo žodžiais kaip gavusi komanda neištveriu erzinančios trinties ir šaunu kažkur į begalinę tuštumą, į tą savo susikurtą realybę kurioje paskęstu.

Tekšt, tekšt, tekšt. Tris lašai nusirita nosies briauna ir teškiasi ant Mariaus krūtinės. Pradingsta kažkur tamsių plaukų raizgalynėje. Jis atsisėda, apglėbia mane ir švelniai paguldo. Drebu, akys apsiblaususios, o krutinę ima spausti neišsakyta rauda. Bėda nežinau ką galėčiau pasakyti. Jis raminančiai glosto mano nugarą ir rodos bijo stipriau įkvėpti.

Pirma naktis savo senojoje lovoje, prie vyro kuris yra tik mano niekuo nesiskiria nuo naktų buvusiu prieš man išeinant. Rytas ir pusryčiai į lovą, buvo jau kažkas tokio. Jausmas užgimęs viduje veikiausiai vadinamas nuostaba, bet kartu jutau didelį pasididžiavimą juo, savimi. Nelauktai susimąsčiau, kad gal to ir tereikėjo atgauti norą būti greta jo. Nedidelio lašo jo dėmesio.

Visą dieną taip ir tesėsi svarstant ar išėjau dėl savęs ar dėl dėmesio stokos. Vėliau ėmiau nerimauti kaip reikės tokį savo elgesį paaiškinti dukrai. Ji manęs jau ir taip nekentė. Dabar prižadėjau Mariui po darbo sugrįžti į namus, bet rytoj vėl išeisiu.

Užvis baisiausia patapo ta akimirka kai sulaukiau Eduardo siuntinio. Penkių juodos orchidėjos žiedų ir keisto raštelio kuriame jis užsimena apie būtinybe susitikti ir Mariaus su Sicilija dienotvarkę. Laiške nebuvo kokio šantažavimo ar grasinimo. Priešingai. Nerišlūs ir tarpusavyje nieku nesusiję sakiniai. Studijuodama kelionės į Londoną planą vis mintimis grįždavau prie laiškelio tikėdamasi rasti prasmę.