Aš grįšiu - Aš "kažkada" grįšiu

8

Pramerkiu vieną akį ir vėl užmerkiu. Spaudžia smilkinius ir pakaušį. Burnoje aitri sausra. Ką po galais veikiau vakar?

Pro skausmą braunasi menkos nuotrupos. Su mažu krepšiu išlėkiau iš namų. Parduotuvėje prisipirkau visokio greito ruošimo maisto, užkandžių ir pačiupau brendžio buteli. Pamenu kalbėjusi telefonu su Eduardu. Ne kaip per miglą regiu jį su manimi kelianti vienkartinę taurelę. Ne tikriausiai sapnavau. Negalėjau iš tiesų išeiti iš namų ir palikti Siciliją vieną. Turiu keltis ir ruošti pusryčius.

Pasiverčiu ir atsiremiu į šilta kūną. Nereikia nei ilgai galvoti, kad glaudžiasi nuoga oda. Veikiausiai Marius grįžo naktį, o viskas ką atsimenu tebuvo kvailas sapnas. Tik nesuvokiu kodėl mano galva plyšta pusiau, nejau sirguliuoju. Labiau prisispaudžiu prie vyro priglausdama galvą. Šiluma malšina skausmą. Gera ir nenoriu keltis. Apsikabinu jį, bet keistas pojūtis nupurto kūną.

Atsimerkiu ir iššoku iš lovos. Netrukus suvokiu, kad šalia gulėjęs nuogas vyras Eduardas. Po akimirkos suvokiu pati nesanti nuoga. Dieve brangus, ką aš padariau. Pasibaisėjusi puolu nepažįstamame kambaryje ieškoti savo daiktų. Kai surandu apatinius jie varva šlapi nuo alkoholio. Kūnas lovoje sujuda ir inkšdamas pasiverčia. Antklodė nuslysta ir atidengia raumeningus sėdmenis. Nejučia giliai įkvėpiu. Nejaugi?

Dar po akimirkos vėl sujuda ir staigiai atsisėda. Keista kaip nepabudo kai žviegiau. Peržvelgęs kambarį apsiblaususiomis akimis įsispokso į mane. O ne aš dar nuoga. Staigiai pačiumpu kažką gulinčio ant komodos krašto ir prisidengiu.

-Labas rytas,- jo balsas gergždi ir neprimena tokio sodraus koks yra.

-Laa..labas,- Išlemenu nežinodama kur dėtis iš gėdos. Mano galva rėkia sirenomis, o kūnas mielai taptu šlapia bala kaskart pažvelgus į tą vaiskią odą ir ja aptrauktus raumenis.

-Gerai jautiesi> tu išbalusi kaip drobė.

-Ne.. Taip.. Nežinau. Gal gali ką nors apsirengti?- per širdies dūžius vos pati girdžiu ką sakau.

-Tu laikai mano marškinius.

Pažvelgiu į drabužį spaudžiama prie krūtinės. Skubiai apsidairau dar kartą ir šalia lango pastebiu savo krepšį. Lėtai prieinu prie jo neatsukdama jam nugaros ir išsitraukiu kelnes ir palaidinę. Eduardas supratingai nusisuka, o aš paskubomis apsirengiu. Kelnės pernelyg prigludusios prie nuogos odos. Numetu jo marškinius ant lovos ir pačiupusi savo daiktus išskubu pro duris.

Atpažįstu gelsvas sienas. Mes bute apie kurį svarsčiau kelis mėnesius. Melsvas vonios kambarys su dušine kviečia atsigaivinti, bet tik apsišlakstau veidą, kad prablaivėčiau. Ką aš padariau?

Susitvarkiusi grįžtu į svetainę. Čia mėtosi tuščios stiklinės, tuščios užkandžių pakuotės ir du brendžio buteliai priekaištingai primenantis mano beprotybę. Prisėdu ant balta antklode užtiestos sofos ir palūžtu. Ašaros upeliais teka skruostais, o mintyse verčiu sau visus įmanomus kaltinimus.

-Andželika,- tylus švelnus balsas nuvilnija kambaryje, o petį spusteli kaitrus delnas. Nenoriu į jį žiūrėti. Nenoriu kalbėti. Nenoriu gyventi.- Nurimk. Viskas gerai.

-Tu juokauji?- neturiu jėgų net pakelti balso.

-Nurimk. Pasikalbam.

-Apie ką?- pusiau viltingai išlemenu. Jis apeina sofą ir pritupia priešais. Prisiverčiu pažiūrėti į jį. Lėtai nuo delne jo spaudžiamos savo rankos iki juodomis blakstienomis rėminamu žalsvų akių. Jose mainosi visa paletė spalvų.

-Tu gailiesi?

-O kaip tau atrodo? Po galais aš net neprisimenu kas įvyko, galiu tik numanyti.

-Buvai laiminga.

-Kaip... Kaip čia atsidūrei?

-Tu mane pasikvietei.

-Iš kur antras butelis?

-Kai atvažiavau jau buvai puse jo išgėrusi. Maldavai, kad paimčiau dar viena.

-Kodėl paklausei?

-Galvojau jau geriau su manim nusigerk, nei viena girta kur bastytumeisi.

-Reikėjo palikti viena,- skausmingas širdies dūris išspaudžia dar viena raudos pliūpsnį.

-Ššš... Aš netoks kuris nusisuka. Džiaugiuosi pasilikęs, nes pagaliau išsipasakojusi pasirodei daug laimingesnė. Aš negaliu atsispirti tavo šypsenai. Jau sakiau tai tau vakar.

-Aš nieko nepamenu,- staiga suklustu. Ką aš jam pripasakojau?- ką pasakojau?

-Papasakojai kokia esi pavargusi. Tai suprantama, nes ištisai žiuri tik kitų, o ne savęs. Dar pasakojai kas tau nepatinka santykiuose su vyru, apie užsienieti kuris ėmė maišytis tavo gyvenime.

-O kaip mes... Na žinai...- žodžiai tiesiog stringa gerklėje. Nors kaltės jausmas kažkur ima išgaruoti, suvokiu, kad mane spaudžia gėda.

-Gerai nepamenu. Išgertas alkoholis jau veikė ir mane. Pamenu, kad šokai ir kalbėjai apie kitų požiūrį. Kažką pasakojai apie dukrą ar jos draugę.

Stebiu kaip jis nusukęs akis į margą kilimą glostosi smakrą. Atrodo toks subrendęs ir protingas. Mąsli išraiška jam tinka. Šypteliu pagalvojusi apie tai.

-Kas?- jis pažvelgia į mane ir prigauna.

-Nieko,- nusisuku ir ištraukiu ranką iš jo delno. Atsitraukiu. Reikia atstumo kol vėl ko neprisidirbau.- Nesuvokiu kodėl taip pasielgiau.

-Nekaltink savęs. Aš ir prie to prisidėjau. Nesulaikiau tavęs. Apsvaigau nuo alkoholio ir tavo šypsenos.

Meilikavimai. Malonu juos girdėti, bet jie įkvėpiu nepakeis. Užsimerkiu ir įkalbu sau grįžti namo. Privalau grįžti į realybę ir kažkaip viską išspręsti.

-Tu vis kartojai, kad nepagrįstos kalbos skaudina labiau nei pagrįstos,- man atsistojus jis pasakė.

Atsisukau sutrikusi. Pamenu vakar įpykusi kol atsidūriau čia galvojusi apie tai kuom mane apkaltino dukra. Kad geriau jau jos kaltinimai bus realus. Nejau aš sąmoningai pasikviečiau jį ir atsiguliau į lovą?

-Man metas. Tau taip pat.

Nieko nebelaukdama sutvarkau kambarį. Eduardas neišeina ir padeda. Stengiuosi nebūti arčiau jo nei per pora metrų. Kaskart pažiūrėjus į jį jausmai kinta. Jis elgiasi visai priešingai nei esu įpratusi. Bet ar šia situaciją galiu lyginti su bet kuria buvusia.

Po pirmos nakties su Mariumi. Tiksliau dienos. Aš tiesiog grįžau į namus lyg nieko nebūtu nutikę. Viską laikiau savaime suprantama ir tarsi vadovėlyje išrašyta eiga. Susipažįsti. Įsimyli ir lieki su tuo žmogumi. Viskas kas susiję su jausmais ir seksu reikalauja darbo ir pastangų. Net iš tiesu nesuprantu kaip prieš šešiolika metu viskas susiklostė iki šios dienos. Jaučiuosi lyg būtent šia akimirka išmesta į krantą žuvis ir bandanti suvokti kaip čia atsidūriau.

Tikriausiai išgertas brendis vis dar mano organizme. Keistos mintys braunasi ir stumia kaltės ir skausmo jausmą.

Butą užrakinu lygiai šešta ryto. Eduardas atėmęs krepšį primygtinai reikalauja palydėti mane. Vargu ar noriu, kad jis žinotu kur iš tikruju gyvenu. Paaiškinu nenorinti kelti apkalbų ir atsisveikinu. Pasuku į kitą pusę jei jis mane sektu. Bet apėjus kelis namus ir įsmukus į akligatvį suvokiu, kad jis man pakluso. Tai man naujas pojūtis.