Kerštas Ir Meilė

Prologas

Mano plaučiai degė nuo deguonies trūkumo, tačiau negalėjau priverst savęs sustot. Tik ne tada kai mane vejasi ginkluoti žmonės su treniruotais šunim.

Tolumoje išgirdau lojimą, ir jis vis artėjo, todėl prisiverčiau bėgti greičiau.

-Sustok! Nepabėgsi, kale! Pagausiu, užmušiu, girdi?!

Man norėjosi verkti. Kaip po galais taip atsitiko? Juk buvau atsargi.

Pagaliau miškas baigėsi ir atsidūriau ant kelio. Netoli pamačius degalinę puoliau bėgt link jos.

"Man reikia automobilio" pamaniau. Prie degalinės kaip tik toks ir stovėjo. Su užvestu varikliu ir pravirom durim, o vairuotojo niekur nesimatė.

Net nusijuokiau iš žmonių kvailumo ir greitai puoliau į vidų, paspaudžiau gazą ir cypdamom padangom nulėkiau, už nugaros palikdama piktus vyrus su šunim ir šaukiantį vairuotoją.

Laimei automobilio bakas buvo pilnas, todėl šiek tiek atsipūčiau.

Staiga suskampo mobilus. Pamačius, kad skambina mama, atsiliepiau.

-Sveika, mieloji.-išgirdus švelnų mamos balsą, visi rūpesčiai dingo.-Kur randiesi? Šiandien tavo eilė paimt Emilę iš šokių.

-Nebijok, mama, nepamiršau.-pasakiau.-kaip tik esu pakeliui.

-Tai gerai.-atsiduso.-Vakarienei pagaminau tavo mėgstamą lazaniją.

Nusijuokiau
-Ačiū mama. Iki

-Iki. Myliu tave brangioji.

Numečiau telefoną ant sėdynės ir atsidusau. Tikiuosi viskas bus gerai. Nors mažai tikėtina, kad sausa išlipsiu iš balos, tačiau mažytė viltis dar nieko nenužudė, tiesa?

Netoli Emilės mokyklos palikusi mašiną, pradėjau eiti.

Man priėjus pamačiau, kad sesutė jau laukė

-Labas, kiek laiko jau lauki?-paklausiau

Emilė pašoko ir apkabino mane
-Pagaliau.-sušuko,-Jau maniau reikės eit pėščiomis

Nusijuokiau ir pakėlus sesę nuo žemės, užsidėjau ant pečių

-Tu neatvažiavai?-paklausė kai pradėjau eit

-Sugedo.-teatsakiau nenorėdama, kad daugiau klausinėtų.

-Ar mes eisim visą kelią iki namų?-pradėjo verkšlenti sesutė

-Mes? Gal greičiau aš? Nepamiršk ant kieno pečių sėdi.-pasakiau rimtai

Emilė pradėjo juoktis

Išsitraukiau telefoną iš kišenės ir paskambinau Robinui, savo geriausiam draugui.

-Robinas Hudas klauso, kokį turtuolį vėl reikės apiplėšti?

-Labas, gal gali pavežėt namo? Mano mašina užlūžo

-Netikiu. Jau kažką prisidirbai. Aš žinau tave, Alyša.

-Ššš, tiesiog atvažiuok iki Emilės mokyklos, gerai?

-Gerai jau gerai.

Man nespėjus dar kažko pasakyt, padėjo ragelį.

-Atvažiuos?-paklausė

-Mhm.

Po kiek laiko privažiavo Robis

-Lipkit panelės, limuzinas atvažiavo.

Pavarčiau akis, o sesė pradėjo juoktis. Jai visada patiko Robio mediniai pokštai.