Gyvybės Kulka

II - Artėja Nelaimė

Paprastas mokytojas? Toli gražu. Kodėl gi dar gimnazistai taip stipriai mylėjo šį lietuvių kalbai atsidavusį vyrą? O dar tos jo nuoširdžiai pakilios kalbos, skatinant diskutuoti apie kiekvienam su gimtine susijusius mielus dalykus... Tad nereikėjo stebėtis, kad dažnas mokinys neatsitraukdavo nuo jo nei per žingsnį, o pamatę iš toli, puldavo bėgti arčiau, kad galėtų į kažką pakuždėti į ausį?

Ieva pyko ant savęs, jog nedrįso su Nijole pasidalinti būgštavimais, ar pats Matas nebus prie to prisidėjęs? Paprastas konservų fabriko darbuotojas. Puiki maskuotė būti kažkuo didingesniu. Nors... Koks Ievos reikalas? Kam įtarinėti tai, ką draugė pati turėjo puikiausiai žinoti, tik čia atėjusi neatviravo. Iš viso, kartais imdavo atrodyti, kad ji Ievai sako ne viską, nors pati apie pastarąją klausdavo bene visko, lyg kaupdavo informaciją būsimam šantažui.

Sulig šia mintimi, Nijole pakėlė ašarų pasruvusias akis į susimąsčiusią pusseserę.

— Ar ir tu taip jauteisi? Lyg neturėtum nieko, kas primintų jį?

Ieva neatsakė. Gal klydo manydama, kad laikas nusineš atsiminimus? Dabar ji turėjo Nijolę. O kartu jos ir tebus gyvos tik jais.

— Tu turi žiedą, — paėmusi jos ranką pasakė Ieva. — Žiūrėdama į jį visada matysi su piršliais atvykusį Matą... — sunkiai rinko žodžius. Niekada nemokėjo guosti, tai ne jos stichija. — Tiesiog Matas visada bus šalia. Dievas jį saugos.

— Nekalbėk taip, lyg jis būtų negyvas! — stumtelėjo pusseserę nuo savęs. Stvėrė pagalvę ir pakišo po ja susivėlusią galvą. Verkiantis kūnas virpėjo kaip žiedlapiai nuo krintančių lietaus lašų. Žiūrėdama į Nijolę, Ieva vos sulaikė kylantį pyktį. Ko ji čia atėjo? Išgirsti kaip Ieva melu glostys gedinčią širdį? Kai pati išgyveno sunkumus dėl Jurgio, Nijolė tik pasijuokė ir liepė pasidairyti į kitus Vilkaviškio bernus. Tačiau dabar... Turbūt net nevertėjo skirti šių žodžių jų pačių autorei.

Tačiau vis tiek turėjo kažką daryti. Negalėjo paprasčiausiai sėdėti šalia ir tylėti, kol nusileis saulė. Gniauždama rankų pirštus Ieva sučiaupė lūpas. O ką sakyti? Kaip ir vėl neįžeisti? Kaip kai kurie žmones sugeba gražbyliauti? Ir ne tik tai buvo svarbiausia. Nesugebėjo susikaupti. Mėlynės, ginklas, užrašinė. Šie trys dalykai nesiliovė pakaitomis sproginėti kaip ugningi kulkosvaidžiai. Nesvarbu, kad buvo savo kambaryje, artimoje ir saugioje aplinkoje, bet rodėsi, kad kiekvienas slogaus, Nijolės ašarų pritvinkusio oro įkvėpimas, dvelkė ošiančiu mišku ir nuo bėgimo prakaito išmuštu kūnu. O kai pusseserė sukūkčiojo, Ieva dievagojosi, ji tikrai išgirdo kažkur netoli sudundant tremtinių vagonų garsus.

— Jis gyvas, — atsargiai prilietė įsitempusią Nijolės nugarą. — Grįš pas tave ir judu atšoksit amžiaus vestuves. Dievas mato, kas vyksta. Neleis sovietams skriausti nekaltų žmonių.

— Nenusibodo?

— Kas nenusibodo?

— Kartot pasakėles apie Dievą. Gal jis net ne mūsų pusėje!

—Gerai, gerai, nepyk, — .... — Žinai, man kai ką miške ką tik nutiko...

— Ak, ir ko čia apie tą mišką užsiminei? Kasdien ten sėdi, nieko įdomaus nedarai tik sriūbauji dėl to Jurgio. Ar nebeturi gėdos? Tavo mama serga, eitum geriau prie jo pasėdėt, o ne po medžiu. Ir nematai kaip man sunku? Visai nenoriu dabar klausytis apie tavo mišką. Oi, Matai, brangus Matai...

Susierzinusi Ieva pakilo nuo lovos. To tik betrūko, kad imtų priekaištauti dėl mamos. Ne jai suprasti, jog kartais norėjosi pailsėti nuo amžinos mamos priežiūros ir, apskritai, kartais nebeskirdavo, kada Nijolė vaidina, o kada rodė tikrus jausmus. Kai nusprendė po mokyklos bandyti stoti į Vilniaus dramos teatrą, darėsi sunku įsikirsti jos žodžių reikšmę, o kai šalia būdavo Matas, lyg ne šiame pasaulyje įstrigusi dūšia, nežinanti kaip save išreikšti gyvenant tarp paprastų, apie gyvenimą ir jo ypatingą prasmę, nieko nenutuokiančių mirtingųjų, būdavo nebepakeliama. Ieva siusdavo. O gal pavydėdavo, kartais net pati nesuprasdavo. Kaip kai kurie žmonės turėjo laiko ir noro šitaip sau apsisunkinti kasdienius reikalus? Užuot sėdėję pievose ir kalbėję dangiškus niekus, geriau galėjo galvoti apie svarbesnius dalykus, pavyzdžiui, kaip padėti susitvarkyti namuose su sergančia motina ar nustoti lieti įtūžį ant neištikimo tėvo, o tų dviejų atveju – kaip sutaupyti pinigų vestuvėms. Tačiau jie nedarė nieko panašaus. Tik laisvas valandas tupėjo tyruose ir vartė „Ateities spindulio" senus žurnalus, aptardami Brazdžionio ar Mačernio kūrybą.

Ne Ievai suvokti meną. Ne jai su jais bendrauti, jei ne apsikvailinti.

Tad pakaks, pamanė. Nebeturėjo noro ir jėgų budėti prie nežinia, ką išgirsti norinčios Nijolės. Triukšmingai užtrenkusi duris paliko savo kambarį su jame paskutinius kantrybės likučius siurbiančia drauge. Iš kur toks begėdiškumas ateiti į svetimus namus ir galvoti, kad Dievas gali talkinti sovietams? Kaip galima būti tokiai kvailai?

Nubėgo laiptais į apačią. Nosis pagavo iš virtuvės sklindantį gardžios rūgštynių sriubos kvapą. Nuo pat ryto nevalgiusi, Ieva kaip tik tuo metu išgirdo iš savo pilvo sklindantį aimaną primenantį gurgimą. Buvo pasiruošusi šokti prie viryklės ir sušveisti bent pusę puodo, bet gretimoje patalpoje išgirdo dūžtančio stiklo garsą, kurį sekė bent keliolika riebių motinos keiksmų. Sustingusi įsiklausė atidžiau. Stovėjo visai už durų. Ranka prilietė rankeną, tačiau kaip tik tuo metu į sieną dužo dar vienas daiktas. Atlapojusi duris apstulbo. Kambario viduryje klūpėjo motina, o aplink save laikė pasidėjusi visas gražiausias namų vazas. Paėmusi dar vieną — tamsiai mėlyną, Kalėdų proga dovaną tėčio, moteris metė į grindis, bet šioji nesudužo.

Kodėl tėvas ją paliko vieną? Taip negalima. Net jei ir troško nueiti pas kaimynų našlę, ką jis jau keletą metų nesėkmingai slėpė nuo Ievos, galėjo palaukti tinkamesnio meto. Niekas nežinojo, kada jai ir vėl pasimaišys protas.

— Ką tu darai? — pribėgusi Ieva paėmė vazą.

— Pasitrauk! — paėmė kitą ir šį kartą užsimojo sviesti pro pravirą langą.

— Kodėl daužai mūsų turtą?!

— Nes greitai nebeliks net mūsų. Nelaimė artėja. Mums galas. Jie tuoj bus čia!

Ieva kilstelėjo motiną už menčių, bet šioji nustūmė dukrą šalin ir spyrė į stalo koją. Suinkštusi iš skausmo, susmuko žemyn bei palindusi po tuo pačiu stalu, susigūžė į kamuoliuką. Vargšė įbauginta moteris. Dar ir dabar visur matė nacius ir manė, kad bet kurią minutę uniformuoti vyrai, įsiveržę į namus, ateis suimti tėvo, o po to, išguję Ievą į miškus, prievartaus motiną. Žiūrėdama į ją, suspaudė krūtinę. Ne visada karas atima gyvybę. Kartais paveržia blaivų protą, paversdamas žmogų tik vertikalia, nieko nejaučiančia, bala.

—Sapnavau jį, — tirtėdama sušnabždėjo, — Man pasakė, kad jie ateina.

—Ką? — nesupratusi klustelėjo Ieva. — Ką tu sapnavai? Kas ateina?

— Jokūbą, — išgirdus dar prieš karą nuo džiovos mirusio brolio vardą, nesmagiai nugurkė seiles. — Mes visi mirsim. Jie mus nužudys.

— Kas tie jie?

— Kareiviai, baltomis akimis...

Atsargiai, nenorėdama dar labiau staigiai judesiai išgąsdinti motinos, Ieva iš lėto, grindimis, link jos tiesė ranką. Jei tik paprastas prisilietimas padėtų išvaikyti tokias nepragystas baimes ir košmarus...

Netrukus atbėgo ir Nijolė. Pirštų galiukais apėjo po kambarį pasklidusias šukes ir baltu kaip drobė veidu atsisuko į po stalu gulinčią tetą. Įsikandusi nykščio nagą atsirėmė į spintą. Ievą net šiurpas nukrėtė pamačius kaip motina išpūtė akis. Akimirka nesuprato, kas tokio draugėje galėjo ją nustebinti. Moteris keturiomis nuropojo prie dukterėčios, tada atsistojo ir skaudžiai suėmė merginos ploną riešą.

— Kodėl tu jį nešioji?

— Ką?!

— Žiedą. Nusiimk jį. Antraip jis pasiims tave.

Nijolė nuo tokių žodžių net pamėlo.

— Teta, aš susižadėjusi. Matas mane ves.

Moteris jėga numovė žiedą nuo merginos pirštų ir numetė Ievai prie kojų. Pakėlusi jį suspaudė delne. Kai mama nematys, gražins pusseserei.

Tačiau kiti žodžiai privertė ją suabejoti.

— Kaip jis ves tave, jei miręs?!