Gyvybės Kulka

XI - Ugnis

Stovėjo priešais užuolaidomis uždengtą langą, pro mažą tarpelį žvelgdama į saulės nutviekstus kaimynų veidus. Senolis Konstantinas kalbino našlę Magdaleną su vaikais, kurių vardų, tiesą sakant, Agnė niekad ir nežinojo. Gal ir būtų kada paklausius, jei ne jų amžinai neužtylantys spiegiantys, baimės iškreipti balsai, pamačius nors nosies kraštelį pro duris iškišus Agnę ar močiutę. Mikytuose jau seniai aidėjo legendos apie siaubingą, visus užkeikti arba už menkniekį nugalabinti galinčią raganą Liudą ir jos gebėjimus perėmusią atsiskyrėlę anūkę. Dėl pastarųjų kalbų, Agnė buvo įsitikinusi, visi persūdė, bet kad ir kiek bandė tai paneigti — mokykloje specialiai susikirsdavo, jog bendraklasiai neužbadytų pirštais dėl nepelnyto penketo, per kūno kultūrą bėgdama skaudžiai krisdavo ant kelių, kaltindama kažką nebūto pasimaišius po kojomis, net garsiai pasiskųsdavo, kaip išsigalvoti vaikinai atsisakydavo pašokti kaimo šokiuose. Ir visgi, tėvų įskiepytos šnekos buvo stipresnės.

Kad močiutė ankščiau užsiimdavo raganavimu, nebuvo paslaptis. Tik žmonės pamiršdavo vieną svarbią smulkmeną. Ji buvo linkusi visiems padėti, o ne kenkti. Prieš kelis metus nuo ankstyvų ryto prie durų būriuodavosi atvykėliai, kartais net iš kitų kaimų, su įvairiausiais prašymais: nuo pagalbos pastoti iki galimybės pasikalbėti su per anksti išėjusiais ar nugalėti nepagydomas ligas. Nuostabiausios istorijos apie stebuklus darančią Liudą keliaudavo nuo lūpų į lūpas, paštininkai nešdavo laiškus glėbiais, kol vieną, visai nelauktą dieną, viskas pasikeitė. Ir dėl to Agnė kaltino tik save.

Netikėtai kaimynai pasisuko į namą, iš kurio ji jau gerą valandą stebėjo Mikytus. Atitraukus pirštus nuo užuolaidų, siauras šviesos ruoželis išblėso. Kambaryje vėl apsigaubė įkyrėjusi prietema. Nuo pat Agnės grįžimo, močiutė uždraudė rodytis lauke, dieną žiūrėti pro langus ir pasislėpti, jei kas nors užsuktų į svečius, nors šito paprastai neprireikdavo, ji tik norėdavo, kad žmonės čia vėl pradėtų vaikščioti. Mikytuose jau visi žinojo, kad Agnę su pasileidėle motina ištrėmė. Tiesą sakant, net puikiai matė kaip kaimynai smalsiai dairėsi pro langus, kada enkavėdistai išsivedė iš namų, bet dar geriau žinojo, kad tai jie juos ir įskundė, tik niekaip nesuvokė, kodėl. Negi jiems taip nepatiko vartyti dėdės atvirukų, kuriuos siųsdavo seseriai, kolekciją su įstabiais vaizdais iš Amerikos?

Močiutė, tikėjo, jautė artėjančią grėsmę. Kodėl gi dar jos nebuvo namie, kai bolševikai pasibeldė į duris? Tik ne ką mažiau svarbesnis klausimas, kodėl ji nieko nedarė, kad padėtų išsivaduoti iš tremties bei sugrįžti namo?

— Ar tu dar neapsirengus? — už nugaros pasigirdo prikimęs balsas.

Agnė nužvelgė save. Vilkėjo vienais baltiniais, basomis kojomis stovėjo ant pelių smulkiais dantukais apgraužtų grindų.

— O kam? — vėl nusigręžė į langą. — Vis tiek negaliu išeiti iš namų, — pasakė su šaltu giežuliu.

— Hm! — akies krašteliu pastebėjo kaip senolė pyktelėjusi susidėjo rankas ant juosmens. — Aš tave maitinu, padėjau sugrįžti, o tu nejauti jokios pagarbos!

"Toji pagarba mirė kartu su mano mamyte" — pagalvojo Agnė. Nenorėjo jai sakyti daugiau nieko, tiesiog laukti, kol nueis savais raganiškais keliais.

— Kalbėk su manim, išpaikinta mergiote, — čiupo jai už žąsto.

— Ko nori iš manęs?! — įniršusi atplėšė nuo savęs jos raukšlėtą ranką. — Padėjai sugrįžti tik kai pati, savo jėgomis, parsigavau į Lietuvą! Žinai ką galvoju, — atsidusi patraukė nuo užuolaidų pirštą. — Visą laiką maniau, kad tu nieko nežinojai, ar nepajėgei mums padėti grįžti iš Sibiro. Bet tu žinojai! Net paklausei: ar žinai, ką padariau! Vadinasi, sekei mane. Galėjai mus išgelbėti, bet kažkodėl... — pritrūkus žodžių, Agnė skėstelėjo rankomis.