18 skyrius

435 38 3
                                    

Labas! Štai ir vėl įkėliau dalį (gana liūdną). Labai ačiū, kad vis dar yra skaitančių! Kaip visada lauksiu komentarų bei vote! Myliu, bučiuoju ♥️
______________________________________

Po paskutinių Emily žodžių išlėkiau kaip kulka į lauką. Negaliu patikė tuo, kas vyksta. Atrodo viskas vėl slysta iš po kojų.

"Ką ta kalė tau pasakė?"-iš paskos atlėkė Harry

"Ji myli jį"-tariau

"Ir pažįsta jį daug geriau nei aš"-pridūriau

"Ką? Kalbi nesamones"-susiraukė jis

"Tai tiesa. Jos žodžiai buvo įtikinami, o paskutinieji mane nužudė"-iš mano akių pasipylė ašaros

"Jaučiu, kad jau dabar jo netenku, Harry"-sukūkčiojau

"Šąą. Nusiramink, Seli. Niall niekada tavęs nepaliks dėl Emily"-draugas stipriai mane apkabino

"Maniau, jog visi košmarai jau baigėsi"-pajutau, kad pradedu vis labiau palūžt

"Emily tik ir bando tave sutrikdint. Nusišluostyk ašaras ir einam, parvešiu tave namo, kol Niall nepradėjo įtarinėt"

***

"Kur buvai?"-vos grįžus į namus mano ausis pasiekė klausimas

"Buvau su Ana"-atsakiau

"Gerai jautiesi?"-vaikinas priėjo arčiau

"Taip, šiek tiek pavargau"-atsakiau

"Kodėl tavo akys paraudusios? Verkei? Tau viskas gerai?"-toliau kamantinėjo mane

"Ne man sušiktai niekas negerai! Nustok pagaliau klausinėjęs to paties, nes man jau pabodo meluot, jog viskas klostosi kuo puikiausiai! Nebenoriu tokio gyvenimo!!"-išrėkusi nulėkiau į vieną iš svečių kambarių ir užsirakinau jame

Girdėjau Niall žingsius. Girdėjau jo žodžius, kuriais bandė mane nuramint ir sužinot, kodėl aš dabar tokia. Vaikinas mane įkalbinėjo, jog atverčiau duris, tačiau visą laiką tylėjau ir net nesijudau nuo kambario grindų.

"Arba atidaryk arba tuoj pat jas išlaušiu!"-trankėsi mėlynakis

"Prašau, palik mane vieną. Noriu pabūt viena"-prabilau

"Nepaliksiu, kol nepasakysi, kas atsitiko"-Niall balsas aprimo

"Pasikalbėsim apie tai vėliau. Tiesiog leisk man pabūt su savim"-vėl pradėjau kūkčiot

"Tuomet aš visą naktį sėdėsiu prie durų ir lauksiu kol išeisi"

***

Ryte pramerkiau akis ir supratau, jog vis dar guliu ant grindų. Pažvelgiau į save veidrodyje. Atrodžiau klaikiai. Žinojau, kad vis tiek reikės išeit iš čia ir pasikalbėt su Niall, bet nesu tikra ar dabar tinkamas metas.

Pagaliu nusprendžiau išeit iš kambario ir susitvarkyt. Pravėrusi duris, išvydau ant kodidoriaus grindų miegantį Niall. Greitai nubėgau į mudviejų kambarį. Stengiausi kuo tyliau bei kuo greičiau susitvarkyt ir išeit iš namų. Dabar negaliu žiūrėdama jam į akis pasakyt, kad pavargau su visu tuo kovot. Pasiėmusi reikiamus daiktus, parašiau nedidelį laiškelį Niall, kad pasikalbėsim vakare ir išėjau.

Po maždaug valandos sulaukiau Harry skambučio.

"Klausau?"-pakėliau ragelį

"Kur tu po velnių esi? Niall sakė, kad dingai"-užsipuolė

"Man viskas gerai. Noriu pabūt viena, todėl ir išėjau ryte, kol Niall miegojo. Tiesiog nebegaliu daugiau"-paaiškinau

"Pasikalbėk su juo. Niall baigia išprotėt"-atsiduso draugas

"Žinau, šiandien pasikalbėsiu. Susisieksim"-pasakiusi padėjau ragelį

Žinau, kad pasiduot-lengviausias kelias, tačiau ką daryt nežinau taip pat. Po truputį vis dažniau pradedu galvot, jog man ir Niall nepakeliui, nes likimas nuolatos bando mus kažkaip išskirt. Nebežinau ką jau ir begalvot. Myliu Niall labiau už viską, bet tokio gyvenimo nebenoriu.

Į vakarą nusprendžiau, kad jau metas grįžt namo. Vos tik įžengiau į namo vidų, išvydau Niall.

"Labas"-tariau

"Gal jau pasakysi, kas vyksta? Ar nori dar labiau pakankint?"-buvo pakankamai piktas

"Atsiprašau"-nuleidau akis

"Jei man meluosi, negalėsiu padėt"-jo balso tonas vis normalėjo

"Buvau susitikus su Emily"-pasakiau

"Ką?"-vaikino veidas vėl persimainė

"Ji man kalbėjo tokius dalykus, kurie iš esmės yra tiesa"-tęsiau

"Ką ji tau pasakė?"-paklausė

"Tu nesi savimi nuo tada, kai pradėjom bendraut. Tikriausiai pasiilgai savo seno gyvenimo, kai tau išties buvo linksma. Dabar gyveni nuobodžiai pastoviai gelbstintis mane ir plaukioji mano ašarų liūne. Vieną dieną pratrūksi ir galiausiai pradėsi mane apgaudinėt"-atsakiau

"Tu jauti, ką dabar šneki, Selena?"-atsistojo jis

"Aš sakau tiesą"-mano balsas sudrebėjo

"Kodėl leidi Emily taip elgtis su mum? Ar nematai, kad ji visai susuko tau protą?"-vaikinas priėjo arčiau manęs

"Nuo savo praeities nepabėgsi, Niall"-suašarojau

"Tu juokauji, tiesa? Šitiek iškentėjom ir dabar nori pasakyt, kad viskas veltui?"-surėkė

"Likimas mum pastoviai siunčia sunkius išbandymus. Ar neatrodo, jog tai ženklas, kad mum tikrai nepakeliui?"-sukūkčiojau

"O gal tai tik stiprina mūsų meilę vienas kitam ir vis labiau jungia? Apie tai nepagalvojai, a?"-Niall akyse įžvelgiau pyktį, liūdesį ir neviltį

"O ką siūlai daryt?"-paklausiau

"Tikrai ne tą, ką tu galvoji. Ar dėl to mes tiek kovojom? Dėl Emily mes dabar išsiskirsim? Negi nori eit lengviausiu keliu?"-tęsė jis

"Jau nebežinau, ką dar daryt, kaip dar kovot, Niall. Aš pavargau, nebenoriu šito daugiau"-ašaros riedėjo mano skruostais

"Už tai aš dabar jau žinau. Jeigu tau rūpi Emily ir jos kalbamos nesamonės, tada viską užbaikim dabar pat. Jeigu tau nesvarbu, ką aš manau ir ką jaučiu, tada velniop viską. Sukim skirtingais keliais"

You saved meWhere stories live. Discover now