Žiema. Sniegas lengvai krinta man ant dar šiltų delnų. Snaigė akimirksniu ištirpsta. Taip greitai kaip ir mano meilė tau...
Tiek ašarotų naktų, ištirpusių snaigių ant mūsų delnų, sudegtų žvakių ir bendrų nuotraukų. Suskaičiuotų žvaigždių ir nemiegotų naktų.
Ar viskas iš tiesų buvo veltui? Jeigu mums nebuvo lemta būti kartu, kodėl aš tave sutikau? Viskas taip supaniotą. Bet tai jau praeitis. Tai jau ištirpusi snaigė.
YOU ARE READING
Egzistencija be gyvybės
RandomRašydama atskleidžiu save. Atpalaiduoju mintis ir atveriu širdį. Čia sudėjau savo miniatiūras, o galbūt ir ne tik. Nežinau ar tai ką rašau turi tiklsą, įdomią pagrindinę temą ar mintį, bet man tai patinka it tikiuosi ,jog patiks ir jums :)
