Trokštanti Keršto/ TAISOMA

31 skyrius

Sustingusi stovėjau viduryje nežinomybės, iš visų pusių apgaubta tamsos. Ramiai apsižvalgiau po šią vietą, kuri nė kiek nepriminė Reinardo požemio kalėjimo. Galvoje vyravo tik viena. Kur, po velnių, aš esu? Buvo taip tamsu, kad netgi dingtelėjo mintis, jog apakau, o mirtina tyla netgi privertė susimąstyti, galbūt aš nebegaliu ir girdėti? Šios mintys mane nejuokais išgąsdino. Pradėjau paniškai blaškytis stengdamasi rasti išėjimą iš šios aklinos tamsos. Mano akys klaidžiojo po visus kampus, tačiau nieko negalėjau pamatyti. Neregėjau nei miegančio nusilpusio Maiko, nei kalėjimo grotų, ar akmeninių purvinų sienų. Netgi nejaučiau įprastai šaltų kalėjimo grindų, ant kurių praleidau...kelias dienas? Savaites? Negalėjau tiksliai pasakyti. Laikas bėgo nenumaldomai keistai, kad net pradėjau galvoti, jog praleidau čia ištisą amžinybę. Tačiau ši vieta nebuvo joks kalėjimas. Tai buvo kažkas neįprasto, kažkas tamsaus bei bauginančio.

Vis dar blaškiausi po patalpą, bandžiau kažką užčiuopti, išgirsti, pamatyti...bet nieko. Lyg stovėčiau ore. Ėmiau bėgti vis tolyn nuo šios beribės tamsos. Vis bėgau, bėgau ir bėgau. Tačiau kuo labiau tolau, tuo labiau atrodė, kad net nepajudu iš vietos ir vis dar esu įstrigusi toje pačioje tamsoje. Netgi savo kojų nejaučiau. Netekusi vilties šaižiai suklykiau, tačiau garsas nepasiekė mano ausų. Lyg net nebūčiau klykusi.

Staiga man pakirto kojas ir suklupau ant grindų, kurių tiesiog nejaučiau. Apglėbiau save rankomis ir įsikniaubiau į kelius gailiai kūkčiodama, mintyse maldaudama, jog greičiau ištrūkčiau iš šios prakeiktos vietos.

Nespėjus susivokti, pajutau, kaip kažkokia stipri jėga staigiai išplėšė mane. Bandžiau priešintis, bet veltui. Tada pajutau skausmą, kuris pervėrė mane kiaurai, priversdamas užmerkti akis. Skausmas mane kankino, rodos, visą amžinybę, o aš tik klykiau, nors  to net negirdėjau. Toji stipri jėgos srovė kankino mane taip, kaip netgi Reinardas nėra kankinęs.

Po kurio laiko pasidaviau. Nustojau priešintis, blaškytis, nustojau klykti. Tik jutau, kaip pamažu grimztu į gilią tuštumą, taip prarasdama sąmonę.

Staiga išgirdau kažkokius garsus. Norėjau džiaugtis, kad pagaliau kažką galiu girdėti, tačiau nepajėgiau pramerkti akių, tik grimzdau, grimzdau, grimzdau gilyn. Pamažu nebejaučiau skausmo, veriančio mano kūną, ir mane pačią apėmė keista ramybė.

Tuomet sau po kojomis pajutau kažką minkšto. Lyg būčiau nutūpusi ant žolės tarsi paukštis. Apsidžiaugiau, kad vėl galiu kažką jausti. Giliai įkvėpiau oro. Užuodžiau šviežiai nupjautą žolę kvapnias, pavasariu dvelkiančias gėles. Girdėjau linksmai čiulbančius paukščius, čiurlenantį vandenį. Švelnus vėjelis glostė mano skruostus, akių vokus, nosį, lūpas. Vėjas lengvai suvėlė mano šviesius plaukus, o keista šiluma glamonėjo odą, taip priversdama nusiraminti.

- Adelaina...Adelaina, atsimerk,- išgirdau aksominį, pažįstamą  balsą, kuris aidėjo giliai giliai mano galvoje. Balsą, kurį stengiausi palaidoti savyje, bet visgi negalėjau jo pamiršti, kad ir kaip to norėjau.
Galų gale atplėšiau akis. Pamačiau giedrą dangų ir saulę, kurios spinduliai spigino man į akis. Puikiai žinojau, kur esu. Supratau nuo pat tos akimirkos, kai pajutau kažką minkšto po savo kūnu, ir kai mane užliejo ramybė.

Prisiverčiau atsigręžti į tą pusę, iš kurios girdėjau švelnų savo motinos balsą. O štai ir ji, visa švytinti, laiminga, su didele šypsena veide. Jos kaštoniniai trumpi plaukai draikėsi į visas puses, tačiau nesusišiaušė nuo vėjo. Kaip ir praeitą kartą mama vilkėjo baltą plevenančią suknelę, vos siekiančią kelius.

- Mama, atleisk man,- tyliai sušnabždėjau kimiu balsu, kuris, rodos, jau buvo atpratęs kalbėti. Mama tik papurtė galvą vis dar tebesišypsodama. Ji atsiklaupė prie manęs ir ranka ėmė glostyti mano plaukus. Kurį laiką mėgavausi jos rankų švelnumu, bandydama įsiminti viską, kad atsibudusi iš šio sapno nepamirščiau.