Trokštanti Keršto/ TAISOMA

16 skyrius

Kelo pozicija

Tyliai pravėriau Adelainos kambario duris norėdamas įsitikinti ar viskas gerai. Kambaryje buvo tamsu, o kairėje pusėje stovinčioje lovoje galėjau įžiūrėti jos siluetą, kuris, atrodo, ramiai nejudėdamas gulėjo.  Gerai, ji miega atsikvėpęs pagalvojau.

Lėtai uždariau duris, stengdamasis neišleisti nė garso. Nenoriu jos pažadinti. Tegul nors kartą normaliai pailsi, nes greitai ji nė kelioms minutėms negalės akių sumerkt, kai šitai sužinos.

Mane eilinį kartą pervėrė sąžinės graužatis. Negerai darau taip ilgai šitai nuo jos slėpdamas, bet tenoriu ją apsaugoti. Pažadėjau tai jos motinai, o pažadų laikausi. Bet nieko nesakydamas tik pabloginsiu padėtį. Adelainai, kad ir kaip aš to nenoriu, anksčiau ar vėliau teks su tuo susidurti, todėl ji turi žinoti. Jau ėmiau gailėtis, kad leidau jai vykti į Konsliną, o dabar jau viskas. Pavojaus nebeišvenksim.

Prisiminiau Reinardą. Mano rankos sudrebėjo prisiminus tą pokalbį jo namuose. Žinau, ką jis rezga, bet šito jokiais būdais neleisiu.

Prisiminimas

Stebėjau kaip Adelainai su Netu išeinant iš valgomojo užsitrenkia durys. Kažin, apie ką tas velnio išpera nori pasikalbėti ? Man labai nepatiko, kad mano globotinė išėjo lydima Neto. O jei tas Reinardo sūnus kažką padarys Adelainai ? Gal tikrai negerai padariau čia važiuodamas, bet tikėjausi ką nors išsiaiškinti.

- Taigi, Adamsai, gana seniai nebendravom,- šilkiniu balsu, kuriame dar yra ir nemažai užslėpto šiurkštumo, prakalbo Reinardas.

- Eik prie reikalo,- suurzgiau spausdamas kumščius. Nekenčiau jo gal netgi labiau, negu Adelaina, bet ką čia žinosi. Toji mergina moka tvirtai užsidėti kaukę, taip paslėpdama savo jausmus.

- Nenoriu su tavim pyktis, Adamsai, juk žinai tai. Tenoriu, kad gautum tai ko reikia,- ramiai atrėžė Reinardas šiek tiek šyptelėdamas.

- Pff, pasvajok,- piktai sušnypščiau.

- Galėtum būti ir mandagesnis, atsižvelgiant į tai, kad galėčiau nudėti tave čia ir dabar.

- Tai taip ir padaryk, tik kažin ar pajėgsi,- nusišaipiau.

- Ir prisišaukti galingiausių visų laikų kerėtojų dukros nemalonę ?- šaižiai nusijuokė Reinardas,- nuvertini mane, Adamsai. Aš ne toks kvailas.

- Ar vaidini protingą, ar iš tiesų dreba kinkos ?

- Pakaks !- šūktelėjo jis piktai sužaibavęs akimis,- jau išsiaiškinau kas toji tavo "dukrelė". Ji ne kas kitas, o Adelaina Rokvud. Atiduok man tą mergiotę ir pažadu, kad daugiau nė vienam kerėtojui joks mažiausias plaukelis nuo galvos nenukris.

- Ir atseit pažado laikysies ? Per daug tave pažįstu, kad patikėčiau,- garsiai nusijuokiau ir dar tyliai pridūriau:- susirask ką nors kitą.

- Negaliu. Ji tokia vienintelė.

- Palik ją ramybėje,- iškošiau pro dantis. Negaliu jam to leisti. Pažadėjau Adelainos motinai, kad apsaugosiu ją ir neleisiu Reinardui prie jos net prisiliesti.

- Nieko. Mes dar pakalbėsim. Net jei ir nesutinki su mano sąlygom, aš visad gaunu tai ko noriu.

Prisiminimo pabaiga

☆☆☆

Adelainos(Lėjos) pozicija

Ėjau į pirmą pamoką ir žiovavau. Kažkoks baisus, keistas sapnas neleido normaliai išsimiegoti.

Vaikščiojau po Reinardo namo koridorius ir kažko šaukiausi. Kažkokio žmogaus, tik nežinau kokio. Tada atsirado Netas, kuris pradėjo mane link kažkur tempti, o už jo staiga išdygo Maikas liepdamas man bėgti. Po to šis vaizdas išnyko ir atsidūriau labai mažame kvadratiniame kambarėlyje ir pamačiau pažįstamą siluetą. Ten buvo mano mama. Ji šnibždėjo kažką panašaus į "atleisk" arba "saugokis"

Atsibudusi niekaip negalėjau išsiaiškinti šio sapno reikšmės. Gal paprastasis mirtingasis pernelyg nesureikšmintų kažkokio sapno, net jei ir jis dažnai kartotųsi. Bet kerėtojų ir burtininkų pasaulyje dažnai besikartojantys sapnai gali sukelti šiokį tokį rūpestį bei įtarimą. Tas sapnas ėmė dažnai sapnuotis kai grįžau į Konsliną. Bet šis kartas kažkuom išskirtinis. Ar tai kažkaip susiję su Reinardu ? Kodėl jame pasirodė mano mama, Maikas ir Netas ? Ir kodėl jis vis kartojasi ? Jau senokai suku dėl to galvą, kad ir kaip stengiuosi pamiršt.

- Lėja ! Hey !- mane iš minčių pažadino Zojės balsas.

Atsisukusi pamačiau ją artėjant prie manęs. Draugiškai jai nusišypsojau ir pamojavau.

- Labas. Turiu tau pritrenkiančią naujieną !- su šypsena veide sušuko ji.

- Ir kokią gi ?- abejingai pasidomėjau. Kažin ar tai mane antiek sudomins, kad pamiršiu tą kvailą sapną.

- Penktadienį Olivijos namuose vyks vakarėlis ! Tai, galima sakyti, Konslino paauglių tradicija ! Kasmet vis kitas vidurinės mokinys jį rengia !

- Oo,- numykiau,- visai...įdomu.

- Gal juokauji ?- išplėtė akis Zojė,- tokie vakarėliai jau kokius šešerius metus nevyksta, o aš dar nė karto nebuvau ! Vis išgirstu gerus atsiliepimus apie juos ir posakį " tipiškam Konslino paaugliui būtų tikras siaubas neapsilankyti tame vakarėlyje "

- Tai tu ten žadi eiti ?

- O tu ne ?

- Na...Zoje, juk jau spėjai mane bent šiek tiek pažinti ir manau žinai, kad aš ne vakarėlių mėgėja,- numykiau jausdamasi kiek nejaukiai.

- Ai, nu baik...būtinai turi ten nueiti,- pradėjo zyzti Zojė. Ji nutaisė labai mielą bei maldaujantį veidą. Aš pavarčiau akis. Tokie triukai manęs neveikia.

- Aš tikrai nenoriu..., - vėl pradėjau, bet ji mane greit nutildė, vėl užtaisiusi tą savo miną, tik šįkart mielesnę.

- Prašau. Lėja, juk negali amžinai slėptis ir visko vengti tik dėl to, kad esi kerėtoja.

- Ššš !- sušnypščiau ir apsidairiau ar niekas neišgirdo,- netark čia to žodžio !

- Gerai jau, atleisk. Bet aš tiesą sakau. Turi pajusti gyvenimo skonį,- tyliai mumtelėjo Zojė. Kad ir kaip nenorėčiau su tuo sutikti, širdyje žinojau, kad ji teisi. Bet negaliu taip paprastai pamiršti savo užduotį ir kaip niekur nieko linksmintis vakarėlyje, kuriame ir taip nemokėsiu linksmintis.

Ir išvis, nesuprantu kas man pasidarė. Kai tik grįžau atgal į gimtinę, ėmiau nebe taip rimtai žiūrėti į savo tikslą. Kai dar treniravausi Čikagoje, buvau rimtai nusiteikusi įvykdyti viską, kas man liepiama ir visad atsakingai žiūrėjau į savo kerštą. Atpratau nuo žmonių draugijos, pamėgau vienatvę, niekad nenukrypdavau priešinga linkme, o širdyje jaučiau tik tuštumą ir šaltį. Keisčiausia, kad dabar jau tas tuštumos jausmas sumažėjo, net nežinau kodėl.

- Ei,- prieš akis šmėstelėjo suspragsėję Zojės  pirštai, kurie pažadino mane iš apmąstymų,- kas tau šiandien ?

- Ai nieko. Tiesiog blogai miegojau,- išsiblaškiusi atsakiau,- man...pavėluosiu į pamoką.

- Jei apsigalvosi dėl vakarėlio pranešk,- linktelėjo ji ir nusisukusi nuėjo savais keliais.

Štai ir nauja dalis !!! Šįkart vėl greitai sukūriau :)
Ačiū jums labai už daugiau nei 100 vote !!! :***
Eilinį kartą dėkoju Ievonse už tai, kad niekad negaili nuomonių ! Ačiū tau :*
Ir vėl prašau vote ir comment :)
Dėkui ;)