Trokštanti Keršto/ TAISOMA

7 skyrius

- Lėja Adams ?- Maikas stovėjo su didžia nuostaba veide,- neveltui tave visi vadina paslaptingąja naujoke,- pridūrė jis ir pradėjo juoktis.
- O, jūs pažįstami ?- tarė Kelas ir šyptelėjo,- puiku.
- Tau tik šešiolika ir tu jau dirbi Kerėtojų apsaugos komitete agentu ?- žiūrėjau tiesiai į Maiką nekreipdama dėmesio į Kelą. Mane tai kažkodėl erzino.
- Na, aš tik mokausi būti agentu, bet šiuo metu labai trūksta patyrusių ir jau baigusių mokslus agentų. Kadangi, esu geriausias iš visų naujokų tai dirbti tavo agentu pasiūlė man,- linksmai paaiškino Maikas.
- Pff, man jokių paslaugų nereikia.
- Lėja...- prabilo Kelas tačiau aš jį pertraukiau:
- Pati galiu savim pasirūpint.
- Lėja, dvi galvos geriau nei viena. Juk kalbėjom apie tai. Tavo galios stiprėja, o aš negaliu visą laiką būti šalia,- vėl prašneko Kelas,- patikėk, nesakau, kad nesugebi savimi pasirūpinti. Tu gi įvaldžiusi daug kovos menų, esi sportiška, stipri. Tačiau galių visdar nesuvaldai. Be to, jis gali padėti įvykdyti užduotį. Jei padės įvykdyti užduotį tai duos naudos ir tavo planui.
- O kaip jis man gali padėti suvaldyti galias, a ?- piktai paklausiau. Jaučiau kaip kyla pyktis, nežinia nuo ko.
- Lėja, šitai tikrai ne dėl tavęs vienos,- Kelas jau nebeteko kantrybės,- tad baik čia spyriotis !
Atsidusau. Pirmą kartą tiek ilgai nenusileidau Kelui. Na, kad ir kiek ilgai su juo ginčyčiaus jis visada būna teisus, nors ir nesinori to pripažinti.
- Lėja, aš galiu padėti. Ponas Adamsas gerai sako: dvi galvos geriau nei viena,- įsikišo Maikas. Krūptelėjau ir atsigręžiau. Buvau beveik pamiršus, kad jis čia. Jaučiau kaip kaista skruostai. Maikas klausėsi viso mūsų ginčo kuriame parodžiau savo, taip sakant, kaprizus.
- Gerai,- linktelėjau,- bet nebandai man dažnai painiotis po kojom,- dar pridūriau ir išėjau iš treniruočių salės užtrenkdama duris. Keista, kad mane tai sunervino. Papurčiau galvą stengdamasi nuvyti visokias mintis. Įėjusi į kambarį atsisėdau prie rašomojo stalo ir vėl kibau į darbą. Dar buvo pilna namų darbų kurių nepadariau.
Po kelių minučių pasigirdo beldimas į duris. - Kelai, atstok ! Turiu darbo,- irzliai burbtelėjau kilnodama sąsiuvinius.
- Hmm...atleisk, kad sutrukdžiau,- išgirdau Maiko balsą. Atsisukau. Jis stovėjo atšlijęs į sieną ir žiūrėjo į mane
- A, čia tu,- tepasakiau,- ko nori ?
- Matau, nesi labai patenkinta. Patikėk, nesekiosiu tavęs kaip koks šunelis ištikimas šeimininkui ir nesipainiosiu dažnai po kojom. Tiesiog stebėsiu, o kai reikės padėsiu.
- Gerai,- atsakiau abejingai,- o dabar gal gali dingti ?
Jis pradėjo juoktis. Aš susiraukiau nieko nesuprasdama.
- Kaip tu taip sugebi ?- juokdamasis paklausė jis.
- Ką sugebu ?- sutrikau.
- Tiesiog...tavo atkirčiai...jie žavūs,- jis nusišypsojo.
- Ta prasme ?- dieve, negaliu, jis mane taip erzina ! Tas vaikinas kiekvienu savo žodžiu priverčia mane sutrikti ir tai man labai nepatinka,- klausyk, kaip jau ir sakiau, turiu daug namų darbų ir neturiu laiko ir noro klausytis tavo paistalų. Taigi, eik iš čia !
- Gerai jau,- vis dar su šypsena veide pasakė Maikas, tačiau nespėjus jam išeiti, pro duris įėjo Kelas.
- dabar paklausykit abu. Kadangi jau bendradarbiaujat turite būti atsargūs ir elgtis natūraliai. Pernelyg daug drauge nevaikščiokit. Šitai galioja ne tik mokykloje. Matykitės tik būtiniausiu atveju. Maikai, turėsi ją stebėti, bet visąlaik to daryti negalėsi, todėl turėsit nešioti šituos,- jis padavė man ir Maikui po ausinę.
- Ausinės ? Ar tai būtina ?- susiraukiau.
- Taip. Šitaip galėsit bendrauti kai būsit skirtingose pamokose. Žinoma, nebūtina visąlaik bendrauti, bet Maikai, tu turėtum karts nuo karto patikrinti ar viskas gerai,- paaiškino Kelas idėmiai pasižiūrėjęs į mus. Mudu su Maiku susižvalgėme ir sutartinai linktelėjome.
- Puiku. Lėja, nepamiršk apie ką mes kalbėjome praeitą pirmadienį, ir toliau daryk tai, ką turi daryti. Maikai, dėkui, kad užsukai ir prisiėmei šias pareigas.
- Nėra už ką, pone Adamsai. Na, aš gal jau eisiu. Jei kas nors nutiks, praneškit,- tarė Maikas pažiūrėjęs į rankinį laikrodį.
- Būtinai,- linktelėjo Kelas,- Lėja, išlydėk svečią.
- Kelai...,- suniurzgėjau nepatenkinta, bet jis griežtai pažiūrėjo ir aš linktelėjau. Kaip visada, nėra prasmės su juo ginčytis.
Mudu su Maiku nusileidome laiptais žemyn ir išėjome į lauką. Pūtė lengvas, šiltas vėjelis. Kiemuose mamos įtikinėjo vaikus eiti namo, o tie zyzė nenorintys.
- Savo tėvą vadini vardu ?- netikėtai paklausė Maikas mums einant iš kiemo.
- Amm...ką ?
- Kai įėjau į tavo kambarį pamanei, kad įėjo tavo tėtis.
- Ach...taip, vadinu vardu. Mes taip pripratę,- atsakiau ir išspaudžiau šypseną. Maikas irgi šypsodamasis linktelėjo ir nusuko žvilgsnį į priekį. Pamačiau, kaip staiga dingo jo šypsena. Pasekiau jo žvilgsnį ir aiktelėjau. Prieš degantį namą stovėjo pilna sunerimusių bei išsigandusių žmonių. Mes su Maiku susižvalgėme ir paspartinę žingsnį akimirksniu atsidūrėme prie to namo. Atrodo, susirinko beveik pusę miestelio. Visi sunerimę šnabždėjosi:
- Vaje, vargšai Dešai...
- Tiek metų nebuvo gaisrų...
- Kažin kaip užsidegė...
- Gal kas padegė ? Juk prieš šešerius metus tas pats buvo. Negali visi namai atsitiktinai užsidegti...
Maikas palietė vienos susikrimtusios ponios petį ir paklausė:
- Atleiskite, kas čia nutiko ?
- Kas, kas, negi nematai ?! Kilo gaisras,- irzliai atsakė ponia.
- Kaip ?
- Na, mano kaimynė man paskambino ir pasakė, kad ponia Lindštein einanti į parduotuvę pamatė bepradedantį degti Dešų namą ir skubiai paskambino gaisrinei, o po to ir visiems kaimynams, o tie kaimynai paskambino kitiems kaimynams ir taip toliau. Antai, ji. Atrodo sukrėsta,- paaiškino ponia ir parodė į netolį nuo mūsų stoviniuojančią tarsi stabo ištiktą senutę. Nusukusi akis pamačiau pažįstamą šviesiaplaukę galvą. Mergina stovėjo susigūžusi ir matėsi, kad kūkčiojo. Patraukiau prie jos. Paliečiau merginos petį ir ji atsisuko. Pamačiau sutrikusį ir raudoną nuo ašarų Zojės veidą.
- Zoje ?- tariau nustebusi,- tai tavo namas ?
Ši linktelėjo ir pasakė:
- Mane ką tik išnešė gaisrininkai. Bet tėvų niekur nematau,- sukūkčiojo. Aš pabandžiau nuryti gumulą gerklėje. Tai priminė mano tėvų žūtį, todėl nieko nelaukusi apkabinau Zoję guosdama. Nesuprantu, kodėl taip padariau, tačiau viena tikrai žinau: suprantu ją. Zojė įsikniaubė į mano petį ir verkė. Nesakiau jai, kad viskas bus gerai, neguodžiau jos, nes nenorėjau prižadėti to, kas galbūt nebus įvykdyta. Prie mūsų priėjo Maikas. Jis sugavo mano žvilgsnį ir linktelėjo patvirtindamas, kad suprato ką noriu pasakyti. Staiga pamačiau ant neštuvų išvežamą žmogų ir verkiančią moterį lekiančią paskui neštuvus. Paleidau Zoję ir parodžiau į tą pusę. Ji net nebepažvelgusi į mane greitai nudūmė prie mamos. Jos abi apsikabino gailiai kūkčiodamos. Man palengvėjo. Visdėlto Zojei nereikės tiek kentėti kiek kenčiau aš. Niekam to nelinkėčiau. Nebent jam. Karlui Reinardui. Mane pažadino Maiko balsas:
- Reikia paskambinti ponui Adamsui ir viską išsiaiškinti.
Linktelėjau ir leidausi jo paimama už rankos.

Ps: nuotraukoje Maikas ☺