Atsikėlęs ryte Tu nenutuoki, kas Tavęs laukia šią dieną. Kas nutiks, o kas ne. Atrodo, kad Tavo diena suplanuota, tvarkinga, bet ar kam nors gyvenime ta diena buvo praėjusi taip tvarkingai ir suplanuotai, be jokių atsitiktinumų? Turbūt, kad ne. Tas...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Pasirėmusi ranka smakrą, aš tyliai stebėjau už baro besidarbuojantį Zayn. Jis jautė mano žvilgsnį, įsmeigtą į jį, ir šypsojosi, kartkartėmis žvilgtelėdamas į mane ir praplėsdamas savo žavingą bei keriančią šypseną.
Ar aš galiu jam atleisti? Taip. Atleisti galiu, tačiau tai nepakeis praeities. Ji vis tiek bus šalia, alsuos į nugarą ir pačiu netinkamiausiu metu įsiverš į mane. O kai tai nutiks, aš pratrūksiu, vėl jam prisiminsiu tuos skausmo metus, tuo pat draskydama ir savas žaizdas, kurios dabar traukiasi iš naujo. Tik kažin ar ilgam...
- Ką mąstai? - Zayn, atidaręs didžiulį juodą šaldytuvą, paklausė.
- Nieko ypatingo, - pamelavau, papurtydama galvą. - Tiesiog pamaniau, kad reikėtų paskambinti tėčiui arba Lėjai, - pasakiau tai, kas pirma šovė į galvą.
Užimtomis rankomis išlindęs iš šaldytuvo bei jį uždaręs kojos pagalba, Zayn klausiamai pažvelgė į mane ir išdėliojo produktus ant baro paviršiaus, priešais mane.
- Galėsi paskambinti prieš eidama miegoti, - po pauzės tylos, atsakė. - O dabar padėk man. Vis dėlto, maistą gaminu tik dėl Tavęs, - staiga jis vėl žavingai nusišypsojo ir greitai pakštelėjo man į lūpas.
Sukikenau paimdama į rankas pomidorą. Pasukiojusi jį rankoje, klausiamai pažvelgiau į Zayn, tačiau šis to nepastebėjo, nes buvo užsiėmęs sūrio tarkavimu.
- O mes gaminsim picą? - paklausiau ir jis greitai linktelėjo žvilgtelėdamas į mane.
- O, - teištariau paimdama didžiulį peilį bei pjaustymo lentelę. - O kaip Tu gyvenai šiuos metus? Nebuvai nieko užsiminęs apie tai, kai tuo tarpu aš vien dėl to ir teverkiau, - sukikenau ir Zayn ranka, tarkuojanti sūrį, sustingo, o ir taip didelės rudos akys įsmigo į mane, atrodo, padidėjusios dar labiau.
Klausiamai kilstelėjau antakius. Nejaugi aš pasakiau kažką ne taip?
Staiga juodaplaukis sumirksėjo, nežymiai papurtė galvą ir vėl ėmėsi tarkavimo. Žiūrėjau į jį nustebusi. Kas čia buvo?
Jau norėjau žiotis ir klausti, kas ne taip, tačiau Zayn prabilo pirmiau.
- Dirbau. Visa galva buvau paniręs į darbą. Tuomet bent taip pavykdavo užsimiršti, kad Tu už Atlanto vandenyno, - trumpam žvilgtelėjo į mane ir toliau tęsė. - Nemanyk, kad man neskaudėjo ir nerūpėjo, - sumurmėjo. - Buvau įklimpęs ir į alkoholio liūną... - jis nutilo, ranka su sūriu rankoje ir vėl sustingo. Tačiau po minutės tylos jis ir vėl prabilo. - Bet mano skausmas toli gražu neprilygsta Tavajam. Tu kentėjai dvejų netekčių beprotišką skausmą, o aš... Na, radau savų būdų, kaip tą skausmą ir gardžią tikrovę nuslopinti bent šie tiek. Žinau, taip neteisinga, tačiau per daug skaudėjo... Tuomet pirmą kartą jaučiau tokias kančias ir, na, netikėjau savimi. Netikėjau, kad man pavyks tai iškęsti. Todėl ėmiausi butelio, kurį netrukus man iš rankų išplėšė Liam. Tądien jis man į akis surėkė, kad norėdamas Tave susigrąžinti aš negaliu tapti tokiu, kokį pamačiusi Tu tik pasiųsi velniop. Ir tuomet realybė didžiausiu greičiu vožė man į veidą. Tuomet aš suvokiau, kad tampu vienas iš tų alkoholikų, kurių Tu nekenti visa širdimi. Todėl mečiau tą prakeiktą butelį ir pradėjau stotis ant kojų. Pavyko lengvai, nes aplinkui turėjau draugus... - Zayn padėjo sūrį ant stalo, rankas nusivalė į žalią rankšluostuką ir apėjęs barą, atsistojo greta manęs.
Lėtai atsisukau į jį. Akis graužė ašaros. Jis taip kentėjo... Mes abu kentėjom. Bet nei vienas nepasidavėm. Abu išgyvenom. Vadinasi, skausmas buvo nemirtinas...
O aš maniau, kad jam nusišvilpti.
- Ir dabar Tu čia, - vaikinas priglaudęs savo šiltą delną man prie skruosto, šiltai nusišypsojo.
Pro ašaras nusišypsojau ir pati. Uždėjusi savo plaštaką ant jo, giliai įkvėpiau dar labiau prie jos priglusdama.
- Žinau, nesu to vertas ir tikrai elgiuosi kaip tikras savanaudis, tačiau, Skylor, aš Tave be proto myliu. Tu man svarbiausia, supranti? - jo akys viltingai žybtelėjo, o aš linktelėjau sukąsdama virpančią apatinę lūpą. - Prižadėk, jog tai prisiminsi, kad ir kas nutiktų, - jis sušnabždėjo liūdnomis akimis žvelgdamas į mane.
- Prižadu. Zayn, prižadu, - sušnabždėjau rankomis apsivydama jo kaklą ir prisitraukdama jo veidą prie savojo.
Įsisiurbusi į jo putlias lūpas, pajutau jo tvirtas rankas apsivejant mano liemenį.
Šis bučinys buvo gyvas patvirtinimas, kad mūsų nebeišskirs niekas. Niekam nebepavyks to padaryti, kad ir kaip, po šimts, jie to norėtų. Tai bus nebeįmanoma. Nes mes negalime gyventi vienas be kito... Nes kai būname atskirai, mes nebegalime kvėpuoti. Nes mes skirti vienas kitam... Nes mes vienas ir tas pats.
