|He's my miracle|

21.

-Paleisk ją.-urgztelėjo Zayn.

-Pasvajok.

-Gerai, nenori gražiuoju, todėl skambinu Niall.-Zayn išsitraukė telefoną.

-Neišdrįsi.

-Dar ir kaip išdrįsiu.-pergalės šypsenėlė perskrodė Zayn veidą.

Jake tarytum gavęs elektros, nuo manęs atšoko ir patepė slides.

-Princese?-išgirdau Niall šaukiant ir pamačiau jį skuodžiant link manęs.

Netrukus atsidūriau šiltame blondino glėbyje.

-Niall POV-

Emilė kaip želė drebėjo mano glėbyje.

-Atsiprašau, Niall.-sukūkčiojo.

-Neturi už ką.-glosčiau jos nugarą.

-Jeigu būčiau patikėjusi tavimi, viskas nebūtų atsitikę taip.

-Zayn, kas čia nutiko?-atsisukau į Malik vis dar laikydamas savo Emilę glėbyje.

-Jake bandė ją išprievartaut.

-Jis, ką?! šliužas! Nudėsiu aš jį!-suurzgiau.

-Man bloga.-Emilė suinkštė.

-Ką skauda, mažyte?-pakėliau jos smakrą.

-Šiek tiek sukasi galva.

-Eime namo.-paėmiau ją nuotakos stiliumi.

-Dėkui, Zaynie.-paspaudžiau Zayn ranką.

-Nėra už ką, Neileri.-nusijuokė su juo kartu nusijuokiau ir aš.

Patraukiau namų link.

-Ar dar vis bloga, sunshine?-paklausiau Emilės, bet atsakymo nesulaukiau.

Pažvelgus į ją pamačiau, jog ji miega.

Eh, kaip man pasisekė,kad turiu ją.

Įėjus į namus pamačiau vis dar ten sėdinčią Lilę.

-Ko tau dar čia reikia?-suurzgiau.

-Kodėl tu pasirinkai ją, o ne mane?! Juk aš buvau ir esu tavo vienintelė meilė! O kai pagaliau surandu tave, tu mane iškeiti į šitą paauglę?!-ji pradėjo šūkauti taip garsiai, kad Emilė pabudo.

-Aš nepasirinkau jos. Turėtum jai būti dėkinga, kad aš dar vis esu šiam pasauly. Po tavo išėjimo pradėjau vartoti narkotikus, įsivėliau į nešvarią veiklą, išsitatuiravau pusę kūno, prisivėriau auskarų ir lyg to būtų mažą pasinaudojau beveik visos Airijos merginomis! Šaunu, tiesa? Kelis kartus vos nenumiriau dėl savęs žalojimo ir žinai kas yra kaltininkė? Tu, Lile. Tu išsinešei mano gyvenimo spalvas ir kai atrodė, kad jau visai palūšiu, mano gyvenime atsirado Emilė. Ji atvyko į Dubliną tik trims mėnesiams pas savo senelius ir po vasaros ji išvyko atgal į Niujorką. Ir žinai ką?Štai ji po dviejų metų, net sunkiai sirgdama grįžo čia dėl manęs, priešingai nei tu! Kada mane prisiminei? Po šešerių metų? Tu gal ką tikėjaisi, kad aš čia gyvensiu laimingą gyvenimėlį ir lauksiu tavęs? Jeigu taip, tai tu stipriai klysti, Lile. Ir jeigu dar vis manai, kad aš paliksiu Emilę dėl tokios kaip tu, tai geriau išnyk iš mūsų gyvenimo, nes aš nemainysiu deimanto į purvą. O dabar išeik.-išdavikė ašara nusirito mano skruostu.

-Aš dar sugrįšiu. Ir tu, Niall, būsi mano, o šitą tavo kalę patrauksiu iš kelio.-Lilė sušnypštė ir išbėgo lauk.

Pasodinau Emilę ant sofos ir pats kritęs ant jos pradėjau tyliai kūkčioti.

Kodėl ji turėjo grįžti ir viską sugadinti? Aš būčiau neištvėręs jeigu Jake būtų palietęs Emilę.

-Niall, neverk, nes ir aš pravirksiu.-Emilės rankos apsivijo mano liemenį.

-Ah.. Ir ką aš tokio gero padariau, kad nusipelniau tavęs.-paslėpiau savo veidą jos kaklo įlinkyje.

-Tu daug ką gero padarei, Ni. Daugiau nei įsivaizduoji...