|He's my miracle|

18.

-Tu verki?

-Ne, linksminuosi!-suriko.

-Emilės POV-

Ir kodėl aš suknistai neišgėriau tų vaistų? Man reikia Niall. Bet nenoriu, kad jis mane tokią pamatytų.

-Niall, tuoj atskris.-Perrie priklaupė prie manęs ir priglaudė mano galvą prie savęs.

-Jeigu aš mirsiu, pasakyk, kad jį myliu.-sukūkčiojau.

-Tu nemirsi, saulyte. Tu dar gyvensi labai ilgai. Jūs su Niall susituoksit ir turėsit daug vaikučių, kurie bus tokie pat gražūs kaip ir tu. Ir kurie bus geri kaip ir Niall. Ir tuomet lauksit su Niall žilos senatvės, o kai jos sulauksit, jis vakarais tau atneš arbatos prie židinio, kol tu seksi pasakas anūkams.

-Perrie, tai nepadeda.-sudrebėjau.

-Tu turi karščio!-Perrie prilietė mano kaktą.

Pez atsargiai padėjo man atsistoti ir nuvedė mane prie lovos. Griuvusi į ją apsikamšiau patalais ir net nepajutusi užmerkiau akis ir atsijungiau miegui.

-Po kažkiek laiko-

-Ar jai viskas gerai?-išgirdau tylų šnabždesį ir pajaučiau kaip kažkas atsigula šalia bei apsuka savo ilgas rankas aplink mano liemenį.

-Niall?-pramerkiau savo apsunkusias akis ir išvydau savo blondiną.

-Tau viskas gerai?-žvelgė į mano akis.

-Dabar kai tu šalia, taip. Tik truputį šalta..

-Ateik čia.-Niall užsikėlė mane ant savęs.-Pasiilgau tavęs. Negąsdink manęs taip daugiau-sušnabždėjo į plaukus.

-Aw, jūs tokie mieli.-Perrie nubraukė ašarą.

-Ir būsim visuomet. Nes aš lyg minusas, o Emilė lyg pliusas, mes vienas kitą traukiam ir papildom.-nustebau išgirdusi Niall žodžius.

Jis prisimena mano laišką...

-Skambino daktaras.-tariau prisiminusi ir Niall veidas iškart prisipildė išgąsčio.

-K... ką jis pasakė?

-Sakė, kad būtų geriau operaciją daryti poryt, nes kitomis dienomis operacinės bus perpildytos.

-Vadinasi rytoj bus tik mūsų diena.-Niall menkai šyptelėjo, lyg nenorėdamas manęs paleisti.

-Gerai, aš netrukdysiu jums. Niall, ar Zayn irgi grįžo?-įsiterpė Perrie.

-Taip, jis patraukė jūsų namų link.

-O dieve, kaip jo pasiilgau! Iki, Nemile!-nusijuokė ir išėjo.

-Ką manai jeigu ir mes nusipirktume sau namus?

-Bet juk namai daug kainuoja.-susiraukiau.

-Bet juk būtų smagu gyventi kažkur užmiestyje, prie kokio nors miškelio.-Niall pradėjo svajoti.-Atsibusti rytais ir rasti tave virtuvėje vien po mano marškinėliais.-Niall prikando lūpą.

-Kur lakstytų mūsų vaikai.-netyčia man išsprūdę žodžiai privertė susičiaupti lūpas.

-Taip, berniukas ir mergaitė, o gal net ir daugiau.-Niall veide atsirado šypsnis.-Mergaitė turėtų tavo balsą, grožį ir visą kitą ir būtų antra svarbiausia mergina mano gyvenime.

Mano akyse pradėjo kauptis ašaros. Jo žodžiai nuskambėjo taip gražiai.

-Mes iki senatvės galėtume tiek daug šalių aplankyti.

-Jeigu operacija pavyks.-sumurmėjau.

-Ji pavyks. Reikia tik tikėti,meile.-pakštelėjo į mano lūpas.