Taviją tėvai išsiunčia į vienuolyna, taip jos atsikratydami. Nors čia ją globoja gera vienuolyno vyresnioji, būsimoji vienuolė supranta, kad neturi pašaukimo būti vienuole, ir kad jos kitokia prigimtis. Ji pabėga iš vienuolyno, tačiau ir namie daros...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Dėkoju, Dievui, jog Mr.Malik po kelių kelionės minučių išlipo iš mašinos ir patraukė savais keliais. Su juo nebegaliu jaustis tokia laisva, kaip su Louis. Jis verčia mane jaustis nepatogiai, šalia jo esu labai įsitempusi, nes žinau, jog jis nori išvysti mano veidą. Norėčiau, kad Mr.Malik tiesiog paliktų mane ramybėje, bet niekada nebūna taip, kaip aš noriu.
-Kur važiuojame iš pradžių?-paklausė Louis.-Dieviškas greitas maistas ar iš karto kas nors linksmo?
-Manau maistas,-šyptelėjau ir nusivilkusi skarą atsišlijau į sėdynę. Buvo taip gera vėl būti rami ir negalvoti apie vienuolyną.
-Sutinku,-pritarė man vaikinas ir liepė vairuotojui važiuoti į McDonald.
McDonald priminė man senus laikus, kai buvau dar mažytė ir nežinojau, kad mano tėvai iš ties nėra biologinai. Jie visada mane lepino ir veždavo į tokias užkandines. Mama visada man užsakydavo bulvyčių ir liepdavo padavėjui, jog jos mirktų kečiupe. Man tai patiko, bet užtat ji šypsodamasi man valydavo veidą servetėle. Tai buvo linksma, kol neužaugau ir ėmiau kelti tik rūpesčius. Iš dalies jie buvo kalti dėl mano tokio elgesio, tėvai neleisdavo į vakarėlius, apie vakiną net negalvoti ar net grįžti namo vėlai. Jie liepdavo man keliaklupščiauti namuose prie kryžiaus ir maldauti atleidimo. Jei anksčiau būčiau supratusi kur viskas veda, būčiau sprukusi iš namų. Gaila, kad dabar jau per vėlu, aš nieko neturiu ir negaliu tiesiog ramiai išeiti iš vienuolyno.
-Jau atvažiavome,-pranešė taksi vairuotojas priversdamas mane sugrįžti iš minčių.
Luois sumokėjus už kelionę, mes patraukėme į užkandinę ir įsitaisėme prie staliuko nuošalioje vietoje. Apsisžvalgiau po aplinką ir nusišypsojau. Viskas man priminė tą pačią jaukią užkandinė mano mieste, tik ši buvo didesnė ir gal net gi praštmatnesnė, bei labiau rėžianti akį. Padavėjos buvo kiek per šiurkščios, nes į mane piktai dėpsodavo. Maniau tai dėl Louis sėdinčio šalia manęs, bet klydau nes jos net nenužiurinėjo jį. Sukandau lūpą ir tvardžiausi savo veido neužsigobti skara.
-Tavija, ar tau viskas gerai? -paklausė rudaplaukis.
-Ne, tos merginos svaido savo piktus žvilgsnius į mane. Aš nekalta, kad mano veidas yra lygus ir jų pasakymu "tobulas",-atsidusau perbraukdama ranka per plaukus.
-Tai ne tik veidas, mieloji,-šyptelėjo jis.-Tavo plaukai purūs ir sveiki ir gana ilgi. Rudos akys kerinčiai primena šokoladą, putlios rausvos lūpos verčia trokšti tavo bučinių. Apie dailų kūno sudėjima iš vis nekalbu, vien tavo klubai per daug viliojantis... Tu tobula ir niekada nemanyk jog tai blogai. Be to, visa tai, galėtum pabrėžti - makiažu.
-Ak,-tiesiog nuraudau ir šį kartą nusileidau. Juk visą dieną nusprendžiau atsipalaiduoti, o ne kelti barnius ir ginti savo nuomuonę, kuri gal ir nėra tokia tvirta kaip iki šiol maniau.
Su Louis papietavę nuvažiavome į prekybos centrą. Jis mane nuvedė į grožio saloną. Nesupratau kam man tai, kol viena mergina ėmė tvarkyti mano antakius. Iš ties skaudėjo, kai pincentas ištraukdavo plaukelį, bet sukandusi dantys piktai dėpsojau į Louis, o jis tik nekaltai šypsojosi, kol jam taisė ir taip tobulą šukuoseną.
