Gabrielė nebuvo paprasta. Kai ji ištarė pirmą žodį ją pradėjo stebėti šešėliai. Per jos tryliktą gimtadienį kai šešėliai pirmą kartą nustojo šnabždėti ir ją stebėti maža ugnelė ją nuviliojo į mišką. Tai buvo jos likimas...
Atsikėliau. Buvo tamsu nors šviesa dar švietė. Apsidairiusi neatpažinau vietos kurioje buvau. Tada atsimeniau Liuciferis, vilkolakis, Ana. Priliečiau savo veidą ant mano pirštų buvo juodas tušas. Visai pamiršau, kad buvau pasidažiusi. Ieškojau veidrodžio. Spinta! Namuose spintoje buvo mano veidrodis. Atidariau ją viduje buvo daug drabužių ir veidrodis. Atrodžiau lyg būčiau nesiprausiau kelias savaitęs. Na taip ir yra...Tamsiai rudi beveik juodi susivėle plaukai, žaliai rudos akys, šviesi oda, visiškai netvarkinga juoda suknelė ir juodi aukštakulniai. Pasiraususi spintoje radau visai gerą suknelę, bet juodą. Užsidėjau ją ir pasimaiviau prieš veidrodį . Įsivaizdavau, kad esu galingiausia ragana pasaulyje. Įsivaizdavau, kad išgelbėju pasaulį kare tarp gėrio ir blogio.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Buvo gera nors trumpam palikti šį pasaulį ir pasinerti į vaizduotę. Staiga išgirdau tuksenimą. Priėjau arčiau prie žydrų durų tada prie raudonų. Tuksenimas ėjo iš raudonų. Bandžiau jas atidaryti, bet jos buvo užrakintos. Atsiguliau į lovą ir galvojau apie Ana. Aš nežinojau ar dabar ankstus rytas ar naktis. Langų į lauką nebuvo. Tuksenimas nesiliovė. Nesvarbu kiek prašiau. Atrodė, kad išprotėsiu nors gal jau išprotėjau...Priėjau prie stalo ir atidariau visus stalčius. Paskutiniam buvo du sidabriniai raktai. Ant vieno buvo parašyta "Rojus" ,o ant kito "Pragaras". Pasiėmiau abu sidabrinius raktus. Kai juos priliečiau atrodė, kad savo rankoje laikiau ugnyje buvusius raktus. Bet aš jų nenumečiau kai pajaučiau skausmą aš juos tik stipriau suspaudžiau. Po kelių sekundžių nebeskaudėjo. Nuėjau prie raudonų durų iš kurių vis dar girdėjosi tuksenimas. Tuk tuk tuk tuk. Minutėle pagalvojau kas galėtų būti už durų ir ar tikrai verta jas atidaryti. Pagaliau nusprendžiau jas atidaryti. Raktas trakštelėjo ir durys atsirakino. Pajiemiau už rankenos ir atidariau. Viduje viskas buvo labai tamsiomis spalvomis. Mačiau daug raudonos ir tylius šauksmus tai tikrai buvo pragaras. Pažiūrėjus atidžiau pamačiau laiptus jie vedė žemyn ne jie vedė į pragarą. Pažiūrėjau žemyn ten tupėjo mažas padarėlis. Visas raudonas su ilga uodegėle ir kanopom. Tai turbūt buvo velnias šėtono padėjėjas. Dar jaunas. Ištiesiau ranką ir paglosčiau jį.
-Jis tavęs laukia, -pasakė jis prieš pabėgant žemyn laiptais.
Nieko nesupratau. Aš uždariau duris ir jas užrakinau, kad niekas neateitų. Staiga išgirdau žingsnius. Ištraukiau savo kojas iš batų ir įdėjau. Į kairį batą įdėjau rojaus raktą, o į dešinį pragaro. Kai kažkas rakino duris greitai užsidėjau batus. Atsisėdau prie stalo. Į kambarį įėjo tas pats vyras kuris mane čia užrakino.
-Tikiuosi gerai išsimiegojai, -pasakė jis.
Aš galėjau tiesiog sprogti iš pykčio. Jis nužudė moterį, mane čia užrakino,atėmė iš Anos paliko ją vieną ir dar drįso čia ateiti! Aš atsistojau ir priėjau arčiau prie jo. Mano akys pasidarė baltos mačiau per veidrodį, o tada atsijungiau...
