Trokštanti Keršto/ TAISOMA

1 skyrius

Lėtais žingsniais einu gatve. Vėjas šiaušia mano šviesius, ilgus, garbanotus plaukus.

Keista vėl būti čia, Konsline, vietoje, kur gimiau ir augau, vietoje, kurioje praradau viską, ką mylėjau. Praėjo daug metų, tačiau, mano akimis, beveik niekas nepasikeitė: tos pačios siauros gatvelės, žibintai, apšviečiantys tamsos apgaubtą miestelį. Namai, savo išvaizda bylojantys apie juose gyvenančių šeimų savitumą, gyvenimo būdą. Visada yra paaiškinimas, kodėl namas mažas ar didelis, šviesus ar tamsus, jame tvarkinga ar sujaukta, jauku ar niūru, sodas puoselėjimas ir prižiūrimas ar apleistas...Kiekviename name skirtinga istorija, įpročiai, tradicijos, požiūris. Viskas priklauso nuo žmonių, gyvenančių tuose namuose. Jų aplinka atspindi gyventojo asmenybę, vertybes, požiūrį į gyvenimą.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog žmonių gyvenimas eina vienodu ritmu: ryte visi keliasi, prausiasi, ruošiasi, moterys gamina pusryčius savo vyrams ir vaikams, išleidžia juos į darbą, mokyklą. Likusios vienos pasidaro kavos pertraukėlę, apskambina draugėms ar užsuka pas kaimynes apsikeisti naujausiais gandais. Tuomet tvarko namus, krapštosi sode, ruošia pietus, o vėliau ir vakarienę. Galiausiai vienas po kito grįžta likę šeimos nariai. Ir taip kiekvieną dieną. Net savaitgaliais sukasi tas pats kasdienybės ratas, tik tada tie, kurie per dienų dienas dirba, ilsisi.

Tačiau tai tik pirmas įspūdis. Viskas kur kas sudėtingiau ir painiau, tiesiog dažniausiai žmonės taip giliai nesikapsto...aš irgi. Todėl viskas ir atrodo taip vienodai. Matau tokį pat vaizdą, kokį ir prieš šeserius metus, kai gyvenau Konsline. Lyg būčiau nukeliavusi atgal į praeitį, kurioje dešimties metų mergaitė iš šalies žvelgia į šį dievo užmirštą miestelį. Lygiai taip, kaip aš dabar. O juk kadaise buvau toji mergaitė...

Bet vis dėlto kai kas pasikeitė. Atsirado daug griuvėsių ir, atrodo, jau seniai nebegyvenamų namų. Prieš šešerius metus daugiau nei pusė gyventojų ir jų namų nukentėjo nuo Didžiojo Gaisro. Daug žmonių žuvo, o likę gyvi išsikraustė ir niekada nebegrįžo. Šis mažas miestelis tapo dievo užmiršta vieta, be didžiosios dalies gyventojų, namų, parduotuvių, užeigų, gyvybės. Pasiliko vos keletas žmonių, kurie tikriausiai buvo apakinti sentimentų, o gal tiesiog nenutuokė, kur kitur galėtų pradėti naują gyvenimą, ir nesiryžo palikti savo namų. Ilgainiui miestelis po truputį gydėsi žaizdas. Atėjo naujas laikmetis, praeitis buvo nustumta į šoną. Čia vėl apsigyveno žmonės, atsidarė naujos krautuvės, užkandinės, mokykla, ligoninė, šerifo nuovada, maža bibliotekėlė, sparčiai kūrėsi naujos darbo vietos. Žmonės iš pelenų prikėlė Konsliną naujam gyvenimui. Tačiau net ir atsinaujinęs šis miesteliūkštis man vis tiek neatrodė labai pasikeitęs.

Istoriją apie paslaptingą Konslino žlugimą bei atgimimą žino visi šio miestelio gyventojai. Tačiau jie net nenutuokia to, ką labai gerai žinau aš: tai nebuvo nelaimingas atsitikimas. Mano šeima buvo kerėtojai, dėl to tą patį vakarą jie buvo masiškai nužudyti tų, kurie naikina tokio kraujo žmones, o po to kaip ir visus kitus kerėtojų namus tiesiog sudegino iki pamatų.

Mano tėvai dar prieš visą šitą sumaištį žinojo, kad artėja mirtis, bet nesipriešino. Dėl kažkokios neaiškios priežasties jie buvo įsitikinę, kad gali apsaugoti tik mane. Taigi iš visos šeimos gyva likau tik aš. Gali atrodyti, jog Vis dar nesuprantu tokio jų poelgio.

Staiga išgirdau netoli supypsint automobilį, kas privertė mane šoktelti į šoną. Ranka automatiškai atsidūrė juodame ilgaaulyje bate, kuriame turėjau prisitvirtinusi ginklą.

- Ei, panelyt, kas per rytiniai pasivaikščiojimai?- vos išgirdusi piktą Kelo balsą lengviau atsidusau. Ištraukusi ranką iš bato atsitiesiau ir kaip mat atsidūriau prie juodo it anglis automobilio. Mano globėjas atrodė ne juokais įpykęs. Po šimts, dabar man gerokai klius...