Pietinis takas

(16)

                       Po savaitės.
                       Kamilė žvelgia į savo šviesiaplaukę žaliaakę mergaitę ir tamsiaplaukį mėlynakį berniuką.
                      -Vaikai tokie gražūs, kai miega. – nusišypso ją apkabinęs Elijus ir dar tvirčiau suspaudžia liemenį.
                      -Mergaitės vardas bus Vėjūnė. – nusišypso jam atsisukus Kamilė.
                      -Gal už tą patirtą stresą dėl tavęs galiu duoti vardą berniukui? – plačiai išsišiepia brolis.
                      -Taip, jis tikrai bus laimingas žinodamas, kad krikštatėvis davė jam vardą.
                      -Jis bus... Erikas.
                      -Erikas ir Vejūnė... – svajingai sušnibždėjo Kamilė.
                      Į kambarį įėjo Ingrida ir plačiai nusišypsojo, apkabino ir kelis kartus išbučiavo Kamilę. Elijus linktelėjo galva taip parodydamas, kad jau laikas eiti. Ingrida atsisėdo prie lovelės, o Kamilė paėmusi mažą kuprinę išėjo kartu su Eliju. Po pusės valandos jie įėjo į pagrindinį policijos pastatą. Prie stalo buvęs policininkas iš kart nuvedė juos pas Raigardą. Šis nustebo pamatęs Kamilę.
                      -Sveiki, jūs Raigardas, taip? – pasisveikino Elijus.
                      -Taip, o jūs būsit? – nusišypsojo jaunas policininkas, Kamilė pasakojo, kad būtent jis padėjo jai išlipti iš sudaužyto automobilio.
                      -Elijus Korutas, Kamilės brolis. Turime daug ką pranešti.
                      -Tikrai taip. – Kamilė pasisveikindama ištiesė ranką Raigardui. –Turime visus įrodymus prieš Gedvilą Turskų, kuris prieš 14 metų nužudė Dainorą Teinienę. – iš kuprinės mergina ištraukė liudytojų parašus, kelias nuotraukas ir prisipažinimo laišką, kurį jiems davė kaimynė. –Taip pat noriu paduoti į teismą Marką Russo, savo vyrą, už smurtavimą, taip pat noriu, kad jam būtų atimtos tėvo teisės.
                       -Puiku, užpildykite dokumentus. – Raigardas padavė popierius ir atsitiesęs stebėjo Kamilę. Staiga prisiminė ją mašinoje prieš tris metus, tokia silpną ir išsigandusią. Jis pasiryžo padaryti viską, kad Markas atsiimtų už smurtavimą prieš ją. Akimis permetė nuotraukas. Kamilės kūnas nusėtas mėlynėmis, dar pora nuotraukų. To jam užteks.
                        Po 4 metų.
                        -Tėti! Pakelk mane. – paprašė Erikas.
                        - Nekankink tėčio, jis jau neša Inetą, ji mažytė, o tu didelis. – sudraudė sūnų Kamilė ir meiliai pažvelgė į Raigardą, kuris nešė jų dukrą. Paėmė už rankos Vėjūnę ir Eriką. Kaip tik tuo metu, kai takelis skirstėsi į du kitus. Jie pasuko pietiniu taku, kuris vedė prie tėvų kapo. Kamilė uždegė žvakutes ir atsiklaupė.
                        -Mama, gal man gyvenime buvo sunkių dienų, bet dabar...- atsisuko į vyrą ir vaikus bei nuoširdžiai nusišypsojo. – Dabar man viskas gerai, turiu tris mylinčius vaikučius ir mylintį vyrą, kuriuos ir aš labai myliu. – tai pasakiusi suvėlė ranka Eriko plaukučius ir apsikabino savo šeimą.
                        Dabar jau viskas gerai...