Pietinis takas

(6)

                     Seselė prikėlė visus tyrimams, vienintelė Kamilė vis dar miegojo. Palatos draugė nenorėdama erzinti laukiančio gydytojo, kuriam nepavyko pažadinti miegančiosios, priklaupė ant pilkų palatos grindų ir atidengė merginos veidą nubraukdama šviesius, gražiai spyruoklėm garbanotus plaukus.
                    -Kamile, turi pabusti, tavęs laukia. - pasakė garsiai ir aiškiai. Kamilės mėlynos akys plačiai prasivėrė ir išsigandusi sucypė, taip priversdama draugę susigūžti.
                    - Neliesk, maldauju, neliesk manęs!
                    Kamilė išsigando pamačiusi globėjos veidą ir sušuko, bet miego likučiams išsisklaidžius pamatė prieš save sutrikusią palatos draugę Aistę. Rudakės kaktoje švietė susirūpinimo raukšlelės, o plonos lūpos buvo kietai sučiauptos.
                    -Oi, atsiprašau, blogas sapnas. - atgailaudama menkai šyptelėjo ir apsisuko atsikelti iš lovos, bet pamačiusi šalia gydytoją pasimetė ir sustingo. „Kodėl jis taip anksti atėjo? - galvojo mergina.
                     -Teinyte Kamile, tau tyrimas.
                     -Ačiū, kur eiti? - atsipūtusi paklausė dėdamasi Giedriaus atvežtas šlepetes.
                     -Paskui mane. - gydytojas apsisuko ir išėjo pro palatos duris.
                     Kamilė turėjo vos ne bėgti, kad suspėtų paskui. Jis nuvedė ją į keistą kabinetą, sienoje buvo įtaisytas stiklas pro kurį kelios seselės stebėjo neįprastą aparatą, atrodė lyg pastatytas riestainis ties kurio viduriu įtaisyta lova, gal labiau ne lova, o metalinė lenta. Sesutė įleido merginą į vidų, liepė atsigulti ir užsimerkti. Kamilė girdėjo kaip užsitrenkė durys, ji liko čia viena. Mergina jautėsi nemaloniai, lyg širdis dunksėjo į ausų būgnelius, o skrandis nemaloniai susitraukinėjo. Tik po kelių sekundžių pajuto, kad lenta juda. Paklaikusi atmerkė akis ir stebėjo kaip buvo pastumta kelis kartus pirmyn ir atgal per skylę. Tai atrodė keistai, o galiausiai pradėjo pykinti... tiesiog buvo keista ir nemalonu.
                      Grįžusi į palatą papasakojo dviem draugėm ir laukė tomografo rezultatų. Gydytojas greitai nepasirodė, o tai kėlė nerimą, bet praėjus pusdieniui ir saulei kopiant į vakarą, laimingas įžengė į palatą.
                       -Teinyte, tau smegenų sutrenkimas nenustatytas. Gali ruoštis važiuoti namo, šiandien arba rytojaus ryte.- nuoširdžiai nusišypsojo. - Bet dėl visa ko iki savaitės galo į mokyklą neisi. Tuoj atnešiu dokumentus. - nelaukęs atsakymo išėjo iš palatos.
                        Draugės padėjo susirinkti daiktus, o atvažiavęs Giedrius labai apsidžiaugė. Parvažiavusių namo, jų laukė tokia bjauri staigmena, kad akimirkai atėmė ne tik žadą, bet ir kvapą.
Visi kambariai buvo suversti aukštyn kojom ir kvapas buvo ne pats geriausias. Giedrius palikęs vaikus prie durų žengė pro kambarius dairydamasis ir negalėdamas atsistebėti keistu reginiu. „Kas čia nutiko?" - sukosi mintis jo galvoje. Įžengęs į Laimio kambarį, kuriame taip pat buvo viskas išvartyta ir sujaukta, rado atsakymą. Jis sukėlė pasišlykštėjimą ir nesuvokimą. Viduryje skaisčiai mėlyno kilimo gulėjo jo žmona, vėmalais išsitepusi rūbus ir plaukus, abiem rankom apsikabinusi tuščia džino butelį.                         Stengdamasis neišsitepti savų rūbų paėmė žmoną ant rankų ir įnešė į šalia esančią vonią. Nejausdamas gailesčio paguldė į vonia ir paleido šaltą vandenį. Srovei palietus veidą nenoriai prasivėrė sunkūs vokai, atidengdami stiklines akis.
                        Ingridos galvoje viskas plaukė. Pastebėjo tik vyrą atsirėmusį į vonios kraštą. Šaltis ramiai glostė kūną, o mintys po truputį rado savo vietas atminties stalčiuose.
                        -Ooo... mano meilė.- ištarė vos apversdama liežuvį.
                        -Paipaliokis Ingrida. - žmona atsisėdo vonioje ir spjovė jam į veidą.
                        -Tu man neaiškink, našlaiti. - sukikeno ir griuvo atgal į ledinį vandenį. Ore kažkas sušmėžavo ir skaudžiai nudiegė skruostą.
                        Kamilė laikė apkabinusi Laimį, ji jautė alkoholio kvapą ir maždaug nutuokė kas nutiko. Liepusi Laimiui stovėti prie durų nusiavė batus ir puolė tvarkyti kambarių: rinko išmėtytus daiktus, šukes, šluostė žemes ir metė šiukšles į kibirą. Buvo tiek įsijautusi, kad nepastebėjo kaip Laimis jai padėjo, kol čaižus verksmas pervėrė merginos ausis.
                        -Laimi? - nepaisydama to, kad stodamasi susitrenkė galvą į stalo kampą tiesiog skriete priskriejo prie jo. - Kas nutiko? - paklausė nors jau matė nuo delno lašantį kraują.
                        -Įs... įsip...jo...viau... - sukūkčiojo berniukas.
                        -Aš tau sakiau stovėti prie durų. - Kamilė beviltiškai pyktelėjo, kai staiga ausyse suskambo kažkada mamos pasakyti žodžiai „Svetimo skausmo nebūna". Tai iškart ją nuramino.
                        Mergina pakėlė Laimį stengdamasi suprasti kaip jis jaučiasi. Bandė pajusti jo skausmą, bet širdyje siautėjo tik gailestis, begalinė meilė broliukui ir susirūpinimas. Smulkaus sudėjimo merginai buvo sunku nunešti berniuką iki virtuvės kriauklės neužkliūnant už dar nesutvarkytų daiktų ir šukių, bet jai pavyko. Nuplovė broliuko ranką ir pasodino ant kedės liepusi prispausti rankšluostį, o pati tuo metu atidarinėjo virtuvės spinteles ieškodama vaistinėlės ar ko panašaus. Vaistinėlę rado aukščiausiame kampe, priėjo prie Laimio ir atidengusi žaizdą ramiai ją apžiūrinėjo, nebuvo gili, labiau paviršutiniška. Mažas ruoželis delniuke, iš jo vis dar sunkėsi kraujo lašeliai.
                         Laimis įdėmiai stebėjo Kamilę. Ji pabučiavo arti žaizdos ir pakėlusi į jį akis nusišypsojo. Berniukas pasijuto kaip su sparnais, toks jausmas atsiranda, kai esi mylimas.
                        -Žiūrėk, išmokysiu kaip sutvarkyti šią mažą žaizdelę. Paimkime odos miltelių, kad nebebėgtų kraujukas. - užbarstė baltų miltelių ant piršto galiuko ir lengvai jais patapšnojo per žaizdą, akimirksniu balti milteliai paraudonavo, bet kraujas nebebėgo. - Paimsim maža pleistriuką... kurio nori - su drambliukais, žirafomis ar vyriško? - paklausė radusi kelias pakuotes, vaikiškų ir bespalvių žaizdų pleistrų.
                        - O kokį imtų tėtis?
                        -Manau, kad vyrišką, o gal jam labiau patinka žirafos? - suabejojo linksmai erzindama mažąjį brolį.
                        -Tėtis nekenčia žirafų, kažkada sakė, kad jos jam per aukštos. - sukikeno.
                        -Gerai, o gal nori su drambliukais?
                        -O mama man sakė, kad aš tikras vyras. - nuliūdo, bet akyse žaidė velniukai.
                         -Na tai uždarykime duris, kad nepatektų blogų kirminukų. - ir užklijavo bespalvį pleistrą.
                         -Jau viskas? - nekantriai spyriojosi Laimis.
                        -O tu pamiršai patį svarbiausią dalyką. - Kamilė suvaidino verkiančią, tai labai prajuokino berniuką.
                        -Kokį? - nustebo prisidėdamas prie vaidinimo, kuris abiem stebėtinai greitai kėlė nuotaiką.
                        -Dideli didelį bučkį ir stiprų apkabinimą mokytojai, slaugytojai ir sesutei.
                        Laimis nusijuokė iš trijų asmenų viename ir šoko į Kamilės glėbį išbučiuodamas visą veidą trumpais bučinukais.
                         Kol Ingrida pagiriojosi miegodama vieninteliame nesujauktame savo kambaryje, Giedrius su vaikais tvarkė šiukšlyną vadinamą - Namais.
                        -Čia viskas kaip po karo. - mėgindamas paversti viską juokais sušuko Giedrius vaikams.
                        -Tai jau tikrai. - nusijuokusi pritarė Kamilė. - Nešdama šiukšles, kaimynams pasakiau, kad pas mus generalinė tvarka, gi ne kiekvieną diena tampai šešis - aštuoniasdešimt litrinius šiukšlių maišus.
                        Giedrių pralinksmino dukros tonas, neišlaikęs jis pradėjo nuoširdžiai kvatotis, o dar labiau prajuokino tai, kad abu vaikai išlindo iš tvarkomo kambario pasižiūrėti iš ko jis juokiasi. Abiejų ištįsę ir nieko nesuprantantys veidai privertė suklupti ant kelių ir susiimti už pilvo.
                        -Žinai ką? - išgirdo sūnaus balsą. - Močiutė TAI vadina myžjuokiu, dar sakė, kad tik jam vieninteliui jis pasikartoja YPAČ DAŽNAI. - papriekaištavo aiškiai pabrėždamas žodžius. Dabar ant žemės raitėsi ir Kamilė. Vienas Laimis nieko nebesuprato.
                       Pagerėjus nuotaikai tvarkymasis nebebuvo tokia jau didelė kančia. Giedrius ir Kamilė ne kartą apsimėtė iš pašluosčių, o galiausiai baigę darbą sugriuvo Laimio kambaryje ir net nenusirengę užmigo.
                       Ingrida atsibudo labai anksti. Galva spiegė lyg tūkstančiai bičių, o skausmas... neprilygo niekam. Atsikėlė iš lovos ir nušlubčiojo į virtuvę, kuri buvo priešais miegamąjį. Atsukusi ledinį vandenį nusiprausė veidą, o savo didžiausiam džiaugsmui atidariusi šaldytuvą rado kelis buteliukus mineralinio vandens. Ji džiaugėsi, kad šiuo metu ji su vyru išėjusi apmokamų atostogų ir darbe nebus pravaikštos. Prisiminusi Giedrių sunerimo, namie per tylu. Nutipenusi prie Laimio kambario tyliai pravėrė duris, vaizdas sugėlė širdį, visi trys apsikabinę miegojo ištiesiamoje lovoje, ji norėjo būti su jais...
                        Kamilė pabudo pajutusi šilumą ant skruosto, pramerkė akis ir pamačiusi moterį pasilenkusią prie jos, akimirką pasijuto penkerių, mama perbraukė ranka per veidą. Joje buvo kažkas ne taip... akys... mamos akys buvo ne samanų žalumo, jos buvo žydros... visai kaip dangus. Mergina grįžo į realybę su tokiu skausmu, kad iš akių išriedėjo ašaros, akys užsimerkė bandydamos grįžti atgal, ten, kur buvo taip gera. „Bet ar man čia blogai?" - sukirbėjo širdies kertelėje. Kamilės viduje verkė paliktas vaikas, rėkė ir maldavo gražinti ją pas mamą, bet šalia esanti tuštuma ir noras suaugti tildė tą švelnų balselį.
                       -Kas nutiko? - sušnabždėjo Ingrida.
                       -Tu per daug panaši į mano mamą, tave matant man skauda širdį.
                        -Pažadu, dėl tavęs aš pasikeisiu.- globėja išėjo ir uždarė duris. Kamilės akis užklojo sapnų skraiste.
                        Giedrius atsargiai pakilo, kad neprižadintu vaikų. Virtuvėje kažkas tarškėjo ir dusliai švilpė. Tyliai nuslinko prie virtuvės įėjimo ir sustingo. Prie kriauklės stovėjo iš pažiūros jaunutė mergina, veidą užstojo tiesūs, šviesiai rudi plaukai, dailias kojas slėpė plėšyti džinsai, laisva palaidinė lietėsi prie šveičiamo puodo.
                        -Atsiprašau, ką jūs čia veikiate? - mergina atsuko savo veidą, žalsvai rudos akys žvelgė su didele nuostaba.
                        -Nepažinai? - nusišypsojo. Giedriui sumaudė širdį, vien pamatęs gražuole ja susižavėjo, bet ta šypsena buvo tokia pažystama...
                        -Ne, kas jūs esate? - sutrikęs paklausė. Pažįstama nepažįstamoji žvelgė tokiu žvilgsniu lyg visa tai ją linksmintų.
                        -Aš Ingrida Bekdonienė, jūsų žmona.
                        Giedrius nustebęs atsitraukė. Tik tada pamatė savo žmonos bruožus. Dideli pasikeitimai jį sukrėtė.
                        -Valio! - sušuko per garsiai ir klestelėjo laiminga ant virtuvinio stalo. - Tai veikia, man pavyko. - pasitenkinimo šypsena pražydo Ingridos veide. - O šitą prisimeni?
                        Ingrida žengė prie vyro ir švelniai pabučiavo į lūpas. Pajutusi, kad Giedrius pravėrė lūpas pabučiavo taip, lyg jo nemačiusi kelis metus. Giedriaus rankos apsivijo žmonos liemenį ir prisitraukė arčiau, o Ingridos pirštai bėgiojo per jo kaklo slankstelius.
                       -Myliu tave. - sukuždėjo atsitraukęs Giedrius. Žodžius, kurių žmona negirdėjo jau keturis metus.
                       -Ir aš tave. - prigludo skruostu prie jo peties.
                       Laimis pabudo anksčiau nei Kamilė, bet iš kambario išėjo kartu. Prie virtuvės durų abu sustingo it mietą prariję. Susėdę virtuvėje kalbėjosi du žmonės: Giedrius ir nepažystama moteris.
                       -Labas rytas. - pasisveikino Laimis, akivaizdžiai išmokytas gražiai kalbėtis su nepažįstamaisiais ar svečiais.
                       -Labiau tiktų labą dieną, miegaliai. - nusijuokė Giedrius.
Kamilė atidžiau pažvelgė į rudakę, ne iš karto atpažino Ingridą. Jai pasirodė, kad tik sapnavo tetos žodžius ir pasižadėjimą pasikeisti. Ingridos pasikeitimas stebino, bet atrodė nuoširdus. Kamilės širdyje kirbėjo tai, kad teta pasikeitė dėl jos. Merginos mintis nuvijo kita problema, ryt jai į mokyklą. Į tą pragarą kur buvo taip seniai.