Pietinis takas

(15)

                              Kiek vėliau Kamilė sėdėjo svetainėje su garuojančiu arbatos puodeliu rankose. Tyliai galvojo apie tai kas vyksta ir vis tiek nesugebėjo visko sudėlioti į vietas. „Kaip aš nepastebėjau, kad namas gyvenamas? Kodėl neprisimenu brolio?" – šie klausimai vis nedavė ramybės.
                              -Leisk atspėsiu apie ką galvoji. – pasakė Elijus įeidamas į kambarį.
                              -Apie praeitį. – pasakė kartu. Kamilė liūdnai, o Elijus su ironijos gaidele balse.
                              -Prisėsk, turi man daug ką papasakoti. – pakvietė mergina ir brolis lyg nenorėdamas prisėdo šalia. –Papasakok viską nuo pradžių. Kodėl aš tavęs neprisimenu?
                              -Ach, turbūt todėl, kad buvai labai maža. Tėvas mūsų ne tas pats, manasis paliko mane kai buvau dviejų metų, o Eimantas atsirado pačiu sunkiausiu mums momentu. Galiausiai gimei tu, iki tol tavo tėtis dar pakęsdavo mano maišymąsi po kojomis, bent jau taip jis tai vadino, bet tau gimus aš tapau našta. Nežinau kaip, bet kai tau sukako treji, jis sugebėjo įtikinti mamą, kad atiduotų mane į vaikų globos namus. Taip ir nutiko. Pragyvenau ten iki trylikos metų, kol mane pasiėmė mūsų močiutė. Iš jos išgirdau apie Eimanto mirtį, su viltim nuėjau prie namų. Duris atidarė Dainora, mano nustebimui – manęs nepažino. Pamenu, kad jai pasakiau kas esu ir paprašiau man parodyti tave. Ji nesutiko ir užtrenkė prieš nosį duris. Vėliau stebėjau viską pro langą, jei gerai prisimenu tau buvo septyneri. Tada pamačiau mamos naująjį vyrą Gedvilą...
                            -Ką tokį? – suglumusi paklausė Kamilė.
                            -Na tavo patėvį, jis buvo visiškas girtuoklis... kažkur turėjau jo nuotrauką... – atsistojo ir pasiknisęs savo piniginėje numetė sulamdytą nuotrauką ant merginos kelių. Kamilė įdėmiai pažvelgė į nuotrauką. Bet vyriškio veidas jei nieko nepriminė, todėl numetė nuotrauką ant stalo, o Elijus toliau tęsė. – Prisimenu tą naktį, kai jis tave sumušė ir patekai į ligoninę. Dar prisimenu, kaip močiutė pasakojo apie mamos mirtį, tas girtuoklis nustūmė ją nuo laiptų, bet nebuvo nuteistas! Man tada jau buvo dvidešimt metų, todėl stengiausi jį surasti... nepavyko. Taip pat ieškojau ir tavęs, bet tu dingai. Kai galiausiai radau tave buvo per vėlu kažką įrodinėti. Parašiau tau laišką tikėdamasis, kad mano vardas tau kažką primins, ėjau į tavo filmo atrankas tikėdamasis, kad tikrai ten pateksiu, bet nepavyko ir tai.
                             -Tai tu parašei tą laišką?
                             -Taip. Miške taip pat buvau aš.
                             -Bet kodėl tu siekei mane išgąsdinti?
                             -Aš norėjau visai ne to, norėjau, kad tu pasikapstytum giliau praeityje ir pati mane susirastum. Nepavyko. Štai čia ir pabaiga. Sekiau laikraščius iki tavo vestuvių su tuo ispanu. Vėliau pasidaviau. O kodėl tu ne pas savo vyrą? Aišku tos mėlynės daug ką pasako, bet noriu sužinoti viską.
                             -Gerai. Markas... jis mane mušė... aš pabėgau. Pabaiga.
                             -Ne, ne pabaiga. Kodėl jis tave mušė?
                             -Po vestuvių jis susikirto per vieną atranką, nuo tada pradėjo grįžti išgėręs. Vėliau tai tapo nevaldoma. Maniau, kad kai pasakysiu apie tai, kad pastojau jis surimtės....
                             -Spėju, kad taip nebuvo.
                             -Taip, nebuvo. Jis pradėjo mane mušti. Bijojau dėl savo vaiko, todėl bėgau. Ne kartą. Kol jis visam užrakino mane namuose, bet sugebėjau pabėgti Derio pagalba. – Kamilė pastebėjo kaip   Elijaus rankos susigniaužia į tvirtus kumščius.
                             -Aš jį užmušiu. – pašoko iš vietos vyras.
                             - Ne, stok. - sušuko jam ir puolė paskui. Griebė jį už rankos, bet staiga sustojo kaip įbesta. Net Elijus sunerimo. – Vežk mane į ligonine. – sušnibždėjo mergina.