Pietinis takas

(5)

             Mergina pabudo ligoninėje nuo palatoje esančių, kitų ligonių, triukšmo. Pakėlė galvą ir apsidairė. Vos trys lovos, bet žmonių daug daugiau. Ji gulėjo pačiame palatos gale, prie lango, šalia sėdėjo senutė ar bent jau taip atrodė, nes buvo atsukusi jai nugarą ir kalbėjo su gulinčia juodaplauke. Dar toliau, ant trečios lovos, sėdėjo grupelė paauglių: dvi merginos ir trys vaikinai, jie kažką žaidėkortomis.
               Pro langą švietė skaisti saulė, bet Kamilė jautėsi blogai, ne tik dėl galvos skausmo, bet ir dėl to, kad šalia jos lovos niekas nesėdėjo. „Taip tau ir reikia – pagalvojo – pati išerzinai Ingą". Juodaplaukė žvilgtelėjo pro langą ir jau sukosi atsakyti moteriškei, kai jos rudų akių žvilgsnis sustojo ties Kamile.
                 -O... Sveika pabudusi. – maloniai nusišypsojo, atsistojo ir užsimovė šlepetes pasisuko eiti, bet sustojo ir atsisuko. – Gydytojas prašė pranešti, kai pabusi. – nusisuko ir išėjo iš palatos.
                 Tik po kelių minučių atsigavo ir apsižvalgė, grupelė nebekalbėjo, dauguma jų atvirai stebėjo Kamilę, bet senutė žvilgčiojo tik pasislėpdama. Tyla, atrodo pradėjo graužti tas saldžiai karamelines palatos sienas, trikdė ir vertė jaustis nepatogiai. Netikėtai atsidarė baltos palatos durys ir pro jas įžengė plikis, baltu chalatu, o paskui jį šatenė iš antros lovos.
                   -Na va, pagaliau pabudai. – tarė priėjęs prie lovos. – Kaip jautiesi?
Tik tuo metu Kamilė pradėjo analizuoti savo būseną: kažkiek pykino, akyse nepageidaujamai liejosi vaizdas, galvoje keistai ūžė, o ausyse spiegė...
                   -Pras... – atsikrenkštė mergina. – Prastai. – ji jautė, kad kimus balsas sukėlė galvoje skausmą, taip pat kaip prieš tai šnibždesiai palatoje.
                   Gydytojas išsitraukė iš papilkėjusios kišenės tušinuką, kažką paspaudė ir iš jo plykstelėjo balta šviesa. Patikrino akis, labai lėtai, kažką pasvarstęs prikando lūpą.
                    -Nepykina?
                    -Gal šiek tiek... kas man?
                    -Lengvas smegenų sukrėtimas, nepameni kaip susitrenkei galvą? – šaltai, bet natūraliai susirūpinęs paklausė.
                     Kamilė tik papurtė galvą taip sukeldama šleikštulį, bet ji prisiminė... viską iki smūgio. Mergina pasirinko tai kas šiuo metu atrodė geriausia – tylėti, bet gydytoją tai privertė sunerimti, nieko netaręs jis apsisuko ir išėjo iš palatos, pranešti prie durų laukiančiai globėjai diagnozes.
                      Ingrida nekantriai laukė prie palatos durų, vis graužė save už tai ką padarė - pasidavė laikinai pamišimo minutei. O jos Laimis... sūnelis dabar net neprisileidžia Ingos, vos jai prilietus - inkščia ir traukiasi atgal, jis jos bijo, turbūt taip pat stipriai kaip mylėjo. Palatos durys prasivėrė ir išėjo gydytojas. Priėjo prie jos ir užjaučiamai pažvelgė tiesiai į akis.
                      -Jai smegenų sutrenkimas, priminkite, kas... - pavartė popierius kol rado merginos vardą. - Kamilei nutiko?
                      -Ji nukrito nuo laiptų. - pasakė ir sustingo. O jei Kamilė jau pasakė? Bet gydytojo aukso spalvos akyse nebuvo nei lašo nepasitikėjimo. Jis ja aklai tikėjo. O kodėl gi ne? Taip iš tiesų galėjo nutikti.
                      -Štai kodėl galėjo dingti atmintis. - sumurmėjo gydytojas, labiau sau, nei Ingridai.
                      -Atsiprašau?
                      -Ak taip, mergina neprisimena kas nutiko, tai labai keista, nes sutrenkimas nėra toks stiprus. - Inga iškart atsipalaidavo, o gydytojas spontaniškai patrynė kelių dienų pražilusią barzdelę. - Palaikysime ją čia porai dienų, reikia stebėti. Registratūroje pasirašykite priėmimo dokumentus. Iki pasimatymo. - apsisuko ir nukiūtino susimastęs. Jam buvo neramu tai, kad „be sutrenktos galvos mergina daugiau sužalojimų neturėjo, o kai krenti nuo laiptų tikrai ne vien ant galvos, be to mergina jau buvo pas jį kai buvo labai mažytė, tada jai kažkas supjaustė kojas, nors mama tvirtino, kad mergytė įkrito į stiklus." - svarstė jis.
                       Ingrida nedrąsiai žengė link durų ir jos atmintyje blykstelėjo prisiminimas. Toks tikras, lyg tai vyktų dabar. Tada ji taip pat ėjo pas Kamilę, kai būdama vaikas ji susipjaustė kojytes. Taip pat nedrąsiai, lyg visiškai svetima tiek sau, tiek jai, žengė atidaryti palatos durų, nors tada ir buvo nekalta - jų praverti neišdrįso, ji nežinojo ar palatoje yra mergaitės mama, jos sesuo. O dabar ji privalo, dabar ji yra jos mama, kad ir netikra, bet ar Kamilė norės ją matyti? Jei ji pradės isteriškai klykti?
                        -Istorija kartojasi... - sušnibždėjo, nusisuko nuo durų ir išėjo.
                        Taip. Ji neišdrįso. Nesuprato, kad klaida jau padaryta ir kad ją ištaisyti bus labai sunku. Ingrida kentės ne tik dėl Kamilės, bet ir dėl savo vaiko. Dėl jos taip mylimo - mažojo Laimio. Sugriautą meilę ir pasitikėjimą bus sunku atstatyti, ne taip kaip atrodo.
                         Laimis visą dieną verkė darželyje, o paklaustas kodėl, tik dar labiau susigraudindavo ir jau paraudusios akys apsitraukdavo migla. Berniukas nesuvokė - kaip įmanoma tai, kad visada buvusi gera mama taip pasielgtų? Labiausiai skaudino tas įtūžęs mamos žvilgsnis ir raudojimas balsu.
                        Laimį pasiėmė tėvelis, pažadėjo, kad vos užsukę namo pasidėti daiktų, jie važiuos tiesiai pas seserį. Kai įžengė pro namų duris juos pasitiko Ingrida. Vyras praėjo pro ją lyg nematydamas, o kai Inga ištiesė rankas į sūnų ir lengvai prilietė jo petį, Laimis suinkštė ir susigūžė durų kamputyje, žalios akytės apsiniaukė ir iš pakraščiukų išriedėjo stambios baimės ašaros.
                        -Pasitrauk nuo vaiko, gi matai, kad jis tavęs bijo. - prabilo Giedrius už Ingridos nugaros.
                        -Jis mano sūnus...
                        -Kuris matė kaip negailestingai sudaužei Kamilę. - pratęsė įtūžęs vyras.
                        Giedriui buvo sunku tramdytis, jis negalėjo nurimti, bet kažkuriame minčių kamputyje jis puikiai suvokė, kad turėtų padėti savo žmonai, gal net įtikinti Laimį, kad nieko nenutiko, bet jis nenorėjo. Kodėl? Net pats nežinojo. Nebesuprato kaip turi elgtis, todėl niršo pats ant savęs. Apėjo žmoną ir pakėlęs Laimį išėjo iš namų. Giedriui tai priminė kaip pats buvo paimtas iš vaikų namų ir jau po savaitės sumuštas savų globėjų.
                        Išgirdusi vaiko raudojimą, Kamilė pasisukiojo girgždančioje ir nepatogioje ligoninės lovoje. Sunkiai pravėrusi akis nustebo.
                       -Tėti? - išsprūdo pirmoji mintis ir tik tada suvokė, kad Giedriaus ji niekada taip nevadino.                            Pajuto kaip užsiliepsnoja skruostai.
                      -Kaip matai. - sutrikęs nusišypsojo.
                      Ant kelių sėdėjęs Laimis tyrinėjo Kamilės veidą, įdėmiausiai žvelgė į jau mėlstančią mėlynę ant kaktos kairės pusės, kol Kamilė atsuko akis į jį ir nusišypsojo.
                       -Laimi, čia nieko tokio, tik maža mėlynė. - tarė akimis bandydama perspėti Giedrių lyg sakydama „tikiuosi sugalvojai ką nors ne tokio baisaus".
                      -Jis viską matė. - susinepatoginęs pasakė tėtis.
                      -K... kaip? - išmikčiojo Kamilė.
                      -Atėjo prieš tau prarandant sąmonę.
                      -O Jėzau... - „kas dabar bus?" pratarė nebylų klausimą.
                      - Nieko. - atspėjo jos mintis Giedrius. - Kol kas nieko nebus.
                      Dar šiek tiek pakalbėję jie išėjo. Laimis išsiprašė, kad ryt vėl atvažiuos kartu ir, kad namie tėtis miegos su juo.
                       Ingrida stebėjo savo vyrą, kuris klojosi čiužinį Laimio kambaryje. Bandė pateisinti vyro pyktį ir elgesį, bet suprato tik tiek, kad kalta ji pati. Giedrius niekada nebuvo šiltas ir mylintis vyras, o jų santuoka buvo tik iš reikalo, nes gyvendami kartu vos mėnesį - Ingrida pastojo. Nenorėdami, kad vaikas liktų be kažkurio iš tėvų nusprendė susituokti ir pagyventi kartu. Net pati nepajuto kaip pamilo Giedrių, bet tiki, kad Giedrius jai nieko panašaus nejaučia. Džiaugėsi bent tuo, kad daugumai moterų nepavyksta išbūti su mylimuoju nei mėnesio jei jis jai nejaučia to paties, o ji su vyru gyvena jau šeštus metus... gal paskutinius...
                         Jai buvo skaudu matyti vyrą ne savo lovoje, o Laimio kambaryje, bet ji sau to nepripažino. Jos jausmai plakėsi į sieną, atsiradusią tarp jų širdžių ir virto į galybę prisiminimų nuotrupų, kurias surinkti jai vienai per sunku.
                         Giedrius jau seniai jautė, kad yra stebimas. Niekaip negalėjo susivaldyti ir atpalaiduoti įsitempusio kūno. Keli prakaito lašai nuriedėjo kakta ir palindo už apykaklės. Nuo šalto prakaito jis suvirpėjo, nepatiko būti stebimam, o ypač tiriamu ir kaltinamu žvilgsniu. Staigiai atsisuko norėdamas pamatyti tas šaltas akis, kurios ne kartą atstūmė jo meilę paauglystėje, bet jos jau nebebuvo.                                            Pabučiavęs Laimiui į kaktytę išjungė šviesą ir atsigulė ant čiužinio. Pasijuto kiek nejaukiai, kai šalia nebuvo jo mylimos žmonos kūno, kad nejautė šilumos ir neužuodė kvapo. Jis ją mylėjo... bet nemokėjo to parodyti. Jam atrodė, kad viską ką daro yra blogai. Kad jo prisilietimai jai nemalonūs. Giedrius dievino savo žmoną, bet nepilnavertiškumo kompleksas įgytas paliktam tėvų vaikui, buvo neišgydomas, o jis ir nemokėjo jo gydyti. Jautėsi dėl to kaltas. Atrodė, kad pyksta ant žmonos ir kitų, bet iš tikro niršo ant savęs.
                          Kamilė visą dieną ir vakarą prakalbėjo su palatoje gulinčiomis merginomis. Susidraugavo su seselėmis ir jau spėjo pradėti nekęsti pačios bjauriausios. Užmigo su mintim, kad tikriausiai rytoj viskas bus kitaip. Ją aplankys Laimis. Mergina vis dar jautėsi kalta, kad Giedrių pavadino tėveliu. Jausmas gal net labiau priminė ne kaltę, jausmas toks lyg išduotų savo tikrąjį tėvą, nors ir mirusį, bet vis dar mylimą.
                           Miegodama vartėsi ir inkštė, pasąmonė ieškojo tikrojo tėvo veido, bruožų ir akių, bet vis atsitrenkdavo į aklas skyles. Tik jo balsas aidėjo galvoje: „Vėjas laiką nuneš ir dukrytė užaugs, be tėvelio šalia, tik vėjas aplinkui gaus... Laikas mano greit baigsis, nematysiu dukros... Negirdėsiu jos juoko, nebeliesiu plaukų, nematysiu akių dėl kurių lyg šiol gyvenu...".