Take Me (L.T. fanfiction)

39 Skyrius

Be veiksmo dalis, bet ji turėjo būti jausminga todėl tokia ir yra. Tikiuosi patiko ir paliksite nuomones, nes kita dalis bus su staigmena! :)

-39-

Negaliu patikėti, kad jos nebėra. Kad ji išvažiavo ir aš čia likau visiškai vienas. Kai jau galvojau, kad pagaliau radau savo šviesa, atsiranda kliutis-aš. Negaliu jai suteikti kažko brabangaus ir patogaus, o apie saugumą iš vis derėtu tylėti. Mano gyvenime jausmams nėra vietos, nes vos tik kažka pradedu jausti, iš manęs tai atima. Pirmiau tėvai mane paliko vos kelių mėnesių, tada Gordon bandė mane paversti monstru. Džiaugiuosi, kad pagaliau man pavyko jo atsikratyti. Vis dėl to mašiną sprogo kartu su juo netoli kelio pervažos.

Dar puikiai atsimenu tą dieną, kai ji išvažiavo. Kai jos akyse spindėjo ašaros ir liūdesys.

"...-Jūs negalite jos išsivežti,-suburbėjau Kevinui.

-Taip, galime. Mes nepaliksime čia jo, kai tu keli jai per didelį pavojų. Louis, tu pats ją į tai įtraukiai.

-Ji bus saugi su manimi. Gordon miręs jau,-bandžiau juos įtikinti, bet jie tik papurtė galvas.

-Tu nesi jos vertas ir po galais, tau greitai dvidešimt du, o jai tik šešioliką,-suurzgė Ana ir aš atsidusęs pažiūrėjau į Keshia, kuri stovėjo paniurusi prie mašinos.-Jai tai bus geriau..."

Žinau, kad taip nebus geriau. Tik ji gali pasakyti, kas jai geriau. Aš ją surasiu. Jos tėvai man tikrai nesutrugdys. Ji mano ir niekam neleisiu jos atimt iš manęs, net ji pati nuo manęs nepabėgs. Turėjo liautis sekusi mane nuo to karto, kai išėjau iš jo namų. Tada viskas būtu ne taip painu. Bučiau ir toliau žiaurus, o ji...Ji bandytu taisyti savo sugriauta gyvenimą. Nors...Dabar gerai pagalvojęs džiaugiuosi, jog ji atėjo prašyti manęs pagalbos. Nežinau kokie stiprus yra mano ir jos jausmai, bet aš negaliu be jos išbūti. JI lyg narkotikas narkomanui, lyg oras gyvybei, lyg...saulės spinduliai išlindei iš tamsos. Nenoriu to jausti, tai per daug pavojinga ir nežemiška mano atvėju. Esu blogas ir savanaudis, todėl ir nenoriu jos palikti. Jei reikės pagrobsiu ją ir išsivešiu toli nuo čia.

*Keshia Pov*

Sedėjau kambaryje ir stebėjau sieną esančia priešais mane. Jaučiuosi lyg bučiau pervažiuoti kokio traukinio ar net blogiau. Diena, kai išvažiavau iš ten man yra viena blogiausiu ir geriausiu. Geriausiu dėl Gordon mirties, o blogiausiu...Ar Louis vis dar jaučia man ką nors? Netikiu, kad jis mane pamiršo. Žinau, kad taip nėra, bet bijau, kad jis susiras kita ir mane pamirš. Nesu niekuo ypatinga. Esu bloga...Labai bloga jam. "Kodėl bloga?" prabila mano pasamonė. Nes noriu jį pakeisti.

-Brangute tu neišlendi iš čia nuo tada, kai išvažiavome iš ten,-pasigirdo mamos balsas ir pasukusi galvą pamačiau ją tarp durį su tėčiu.

-Nes aš pasiilgau Louis, o jūs net neleidote jam vykti su manimi,-sumurmėjau.

-Taip geriau brangute,-atsiduso tėtis.

-Ne taip nėra geriau! Jis mane apsaugojo daugiau kartu nei jūs! Jei ne jis dabar bučiau mirusi! Taip galbūt jis ir padarė pirmiau man daug bloga, bet jis pasikeitė. Pasikeitė, nes buvau aš,-jau tyliau tariau ir jaučiau besikaupiančias ašaras.

-Jis kaip tavo tėvas. Pirma bus geras, o paskui...-ji nutilo pamačius mano reakcija.

-Tu lygini jį su tuo žmogumi?-pasišlykštėjus pasakiau.-Jis nėra toks! Jis niekada nežagintu savo mažametės dukters!

-Tu nežinai koks jis yra! Tai buvo tik mėnuo ir kelios savaitės!-surėkė dabar ir tėtis.

-Žinau,-virpančia lupa pasakiau,-ir žinau, kad gyliai širdyje jis geras žmogus.

-Koks geras žmogus galėtu taip elgtis su nepilnamete?-suurzgė tėtis.

-Bet jis pasikeitė. Jei ne jis dabar Gordon būtu mane nužudęs. Jis man padėjo,-suburbėjau.-O dabar dinkite iš čia. Neleisiu jums kalbėti apie jį blogai.

-Ne jau nesupranti dukra, kad jis norėjo tave tik nusitempti į lovą?-jau šilčiau paklausė mama.

-Jis buvo ir ne karta,-šiurkščiai pasakiau ir prasibroviau pro juos, kurie buvo apšalė.

Išbėgau į lauką ir užverčiau galvą, nes smarkiai lyjo lietus. Tai dabar taip gaivina. Jis taip toli nuo manęs ir dar ne gana to jis net nežino kur esu. Turiu susisiekti su juo kaip nors. Turiu jam pasakyti, kur esu. Nebegaliu slėpti savo jausmu jam. Žinau ką jaučiu ir žinau, kad jis to pačio-bent jau ne taip stipriai-man nejaučia. Atsidususi atsisėdau ant laiptuku ir leidui lietui mane atgaivinti. Man dabar daug geriau. Nenoriu pyktis su tėvais, bet šiuo atvėju dėl Louis jie visiškai neteisūs. Jis gali būti geras. Jam tik reikia palaikymo ir motivacijos būti tokiame. Vis dėl to jis juk augo nepačiomis geriausiomis sąlygomis. Ak mano Louis Tomlinson.

-Dukra, eik į vidu, prašau,-išgirdau tėčio balsą.

-Kodėl jūs norite iš manęs jį atimti?-sumurmėjau.

-Nes jis nevertas tavęs.

-Nesi dievas, kad spręstum kas vertas, o kas ne,-sumurmėjau.

-Tu teisi,-atsiduso ir atsisėdo šalia manęs.

-Aš jo labai pasiilgau,-tyliai pasakiau.

-Matau,-jis švelniai mane apsikabino ir priglaudė prie manęs.

Padarysiu bet ką, kad jam padėčiau rasti mane.

Ar jie susitiks dar karta?