Endoros pasaulis, Kalderos Karalystė
Saulė savo spinduliais palietė skaidrų upės paviršių, o jos vanduo sušvito šimtais spalvingų žiburėlių. Šaltas upės vanduo skalavo padrikai suvirtusius akmenis, tarsi iškėlusius galvas virš raibuliuojančios srovės, ir toliau tekėjo ramia tėkme. Lengvai pučiama vėjo siūbavo žolė, pasipuošusi rytinės rasos lašeliais, kurie, kaip maži skaidraus krištolo karoliukai, jungėsi vieni su kitais ir tyliai kapsėjo į žemę.
Kai Katerina pramerkė akis, pirmiausiai ką pamatė, buvo užgesęs laužas. Adriano greta nesimatė ir ji atsisėdusi ėmė dairytis, ar jis nebuvo kur nors visai čia pat. Lėtai pakilusi iš savo vietos, kad neužgautų žaizdos, pradėjo eiti dairydamasi į šalis. Nenorėjo likti visiškai viena nepažįstamoje vietoje ir nors vaikinu iki galo nepasitikėjo, su juo vis tiek jautėsi saugesnė. Truputį paėjėjusi link upės, pamatė jį sėdintį ant kranto, basas kojas buvo įmerkęs į vandenį.
Pamatęs Kateriną, Adrianas iš karto pašoko iš vietos.
– Atsikėlei, – tarė. – Kaip jautiesi? Ar galėsi keliauti? Pasirūpinau kuo mums keliauti.
Jis parodė į žirgą netoliese.
– Bet kur mes vyksime? – paklausė ji.
– Pas vieną gerą mano pažįstamą. Ji geriau pasirūpins tavo žaizda, nei aš. Ir ten bus saugiau, negu čia.
Katerina linktelėjo stebėdama, kaip Adrianas nuėjo į pašiūrę ir išlindo iš jos jau nešinas keliais krepšiais, kuriuos pritvirtino prie balno. Vaikinas susirinko likusius daiktus ir, persimetęs vieną krepšį per petį, tarė:
– Viskas paruošta. Galime keliauti.
Katerina net pašoko iš vietos ir tuoj pat susiraukė iš skausmo. Tuo metu Adrianas privedė žirgą prie jos ir Katerina neskubėdama atsargiai įsiropštė į balną. Vaikinas uždrabstė laužą žemėmis ir paėmė arklį už vadžių.
Keliavo tylėdami.
Po kelių valandų praleistų balne, prieš juos atsivėrė miesto panorama. Aukštesni bei žemesni namukai rikiavosi vienas šalia kito raudonais bei oranžiniais stogais, kiek tolėliau jie matė pagrindinę miesto aikštę su fontanu jos viduryje. Katerinos nosį iš karto pasiekė šviežiai iškeptos duonos ir kito maisto, kuris buvo parduodamas turguje, kvapas. Daug žmonių buvo išėję į gatves su vaikais, sveikinosi vieni su kitais bei šnekučiavosi. Mažiausieji žaidė, ore skambėjo jų juokas. Net nebuvo panašu, kad ši karalystė ilgą laiką kentė Tamsiosios Imperijos priespaudą, tačiau Katerina žinojo, kad iš pirmo žvilgsnio nebuvo galima spręsti apie bendrą vaizdą bei situaciją.
Katerina pakėlė akis į viršų ir pamatė medinį tiltuką, nutiestą nuo vieno aukšto pastato iki kito bei juos jungiantį, o dar toliau – deimantais žėrinčią pilį. Tai – ir visas miestas, buvo vaizdas, kurio ji nematė jau tikrai seniai.
Adrianas pasuko turgaus link ir netrukus sustojo ties didžiule palapine. Vaikinas praskleidė uždangą ir garsiai šūktelėjo:
– Yra kas nors?
Kurį laiką visiškai niekas neatsiliepė, ir Katerina pamanė, kad visi bus kur nors išėję, kai palapinės gilumoje išgirdo moterišką balsą.
– Tuoj ateisiu! – riktelėjo, o netrukus pasirodė ir balso savininkė. Pamačiusi svečius, ji nustebusi sustojo. – Adrianai!
– Sveika, Deimara, – pasisveikino jis.
– Nesitikėjau tave taip greitai vėl pamatyti.
– Tikrai? Man pasirodė, jog jau senokai čia nesilankiau... Bet man reikia jūsų pagalbos. Nesutrukdžiau?
– Ne, žinoma, ne! Užeik. O kas ši graži mergina? – smalsiai nužvelgusi Kateriną, pasidomėjo Deimara.
Ji nulipo nuo žirgo, o Adrianas pririšo gyvulį prie kitų, godžiai šlamščiančių šieną.
– Gal galėtumėt apžiūrėti jos žaizdą? – paklausė Deimaros. – Nežinau, ar tinkamai ja pasirūpinau.
– Žinoma! Užeikit, – moteris dingo už užuolaidos.
Katerina nusekė iš paskos ir apsidairė.
Viduryje apvalios patalpos iki pat viršaus stiebėsi kolona, prilaikanti palapinės viršų. Aplink ją išrikiuoti stovėjo keletas stalų su kėdėmis. Ant vieno stalo buvo sudėliotos žvakės, vazoje pamerktos gėlės, tad buvo šviesu ir jauku. Matėsi dar keletas praėjimų į kitas palapinės vietas, tačiau jie visi buvo uždengti spalvingomis užuolaidomis.
– Kajau! – vėl riktelėjo šeimininkė.
Katerina net krūptelėjo. Iš už vienų užuolaidų išlindo jaunas šviesiaplaukis vaikinukas ir įsižiūrėjo į Deimarą bei svečius. Staiga pastebėjęs Adrianą, Kajus išsišiepė ir lengvai pamojo ranka.
– Kajau, palaikyk Adrianui kompaniją.
Deimara timptelėjo Kateriną už rankos ir švelniai nusišypsojusi, tarė:
– Tu eisi su manimi.
– Mano vardas Katerina.
Deimara nusišypsojo ir nusivedė ją už vienos užuolaidos ir pasodino ant kėdės, tada paprašė parodyti žaizdą ir ji atsegė savo palaidinę.
– Tu tikriausiai ne vietinė? – paklausė šeimininkė, nuvyniodama Adriano uždėtą tvarstį ir Katerina linktelėjo. – Tokių drabužių mūsų žmonės nedėvi. Kai pertvarstysiu žaizdą, duosiu tau ką nors ne taip krentančio į akis.
Deimara nuplovė, dezinfekavo ir vėl aprišo žaizdą.
– Viskas, baigta, – pasakė ji, atsistodama. – Palauk truputį, atnešiu tau drabužius.
Grįžus Deimarai, Katerina persirengė jos duotais drabužiais ir atsistojo priešais veidrodį. Juodos, minkštos odos kelnės, balta ilgarankovė palaidinė bei raudona liemenė jai buvo kaip nulieti ir pabrėžė dailią figūrą.
– Ačiū, – padėkojo šeimininkei mergina.
Ji užmovė rudus trumpaaulius batus, kuriuos moteris taip pat atnešė. Viskas tiko kuo puikiausiai.
– Kaip susipažinai su Adrianu? – netikėtai paklausė Deimara ir Katerina šyptelėjo.
– Iš tiesų, Adrianas išgelbėjo mane iš labai sudėtingos situacijos, – atsakė ji. – Aš neturiu kur eiti, ir nežinau, ką daryti toliau. Net neįsivaizduoju, ar mano tėvas liko gyvas...
– Gali pasilikti čia kuriam laikui, kol atgausi jėgas, – pasiūlė moteris.
Katerina susimąstė. Kol keliavo čia, Adrianas buvo užsiminęs, kad pasilikti čia būtų saugus pasirinkimas, bent jau kol ji pajėgs vėl atsistoti ant kojų.
– Ačiū už pasiūlymą, – atsakė Katerina. –Bet nenorėčiau jums būti našta.
– Tu tikrai nebūsi našta, – tarė Deimara. – Rasime vietos ir tau.
Praskleidęs užuolaidą vidun žvilgtelėjo Adrianas.
– Galima? – paklausė.
Deimara linktelėjo ir netrukus paliko juos vienus.
– Kaip jautiesi?
– Jei sąžiningai, vis dar bandau viską suvokti, – atsakė Katerina. – Bet aš džiaugiuosi, kad esu čia ir kad man siūloma pagalba. Taip pat esu dėkinga, kad tu esi šalia.
Adrianas šyptelėjo.
– O dabar siūlau pailsėti. Deimara ir Kajus pasirūpins, kad jaustumėsi kuo patogiau.
Katerina pajuto, kaip jos įtampa šiek tiek atslūgo. Nors mintys apie tėvą ir jo likimą vis dar kamavo, ji suprato, kad Adrianas buvo teisus.
Vaikinas paliko Kateriną vieną, atsistojo prie įėjimo į palapinę ir pažvelgė į dangų. Mintys apie tėvą, Saimoną Feniksą ir artėjančius sudėtingus laikus sukosi galvoje. Tačiau vienas dalykas buvo aiškus – jis norėjo padėti Katerinai, kad ir kokia bebūtų ateitis. Adrianas bus šalia jos, kad padėtų susidoroti su iššūkiais, kurie laukė.
***
Tamsioji Imperija
Kūną krėtė drebulys ir jis, įsisupęs į prasmirdusį apklotą, susigūžė ant gulto. Kameroje buvo šalta, drėgna ir tamsu, tik menkas šviesos spindulys krito pro langelį duryse. Karts nuo karto ateidavo sargybiniai, patikrindavo ar kalinys vis dar gyvas, atnešdavo šiek tiek maisto ir greitai išeidavo. Kokiu tikslu jis čia buvo laikomas? Saimonas jau seniai galėjo jį nužudyti, bet dėl kažkokios priežasties to nepadarė.
Tyliame požemio koridoriuje pasigirdo žingsniai ir kalinys sukluso. Nenorėjo, kad kas nors pas jį eitų ir trukdytų klajoti prisiminimuose. Tik tiek jam buvo likę. Tačiau žingsniai pamažu artėjo ir galiausiai atėjūnas sustojo prie kameros durų. Matė, kaip kažkas spoksojo pro nedidelį langelį jose ir nepatenkintas nusisuko. Nieko nenorėjo matyti.
– Norėtum iš čia ištrūkti, tiesa? – pasigirdo balsas už durų. – Galėčiau tave iš čia išleisti, jeigu man padėtum.
Kalinys nesiklausė. Jam buvo neįdomūs Saimono Fenikso svaičiojimai. Atpažino jį, vos tik šis pravėrė burną ir nė neketino derėtis. Dėl nieko.
– Nori čia taip ir supūti? – vėl išgirdo balsą. – Jeigu padėsi man, aš tave paleisiu. Galėsi gyventi toje savo Žemėje, aš tau netrukdysiu. Net nesirodysiu ten.
– Ir kodėl tau gali reikėti mano pagalbos? – paklausė jis ir atsisuko.
Saimonas Feniksas piktai prisimerkė.
– Žinau, kad galėtum man padėti surasti Kateriną Al'Kobat. Galbūt net tiksliai žinai, kur ji dabar. Jeigu pasakysi, paleisiu tave.
– Nesuprantu apie ką tu kalbi.
– Tu puikiai žinai, apie ką aš! – Saimonas buvo įniršęs, bet vyras jį tik dar labiau kurstė.
– Jeigu ir žinau, aš tau tikrai nieko nepasakysiu. O tu nesurinksi Sidabro kristalo dalių. O jeigu aš mirsiu, tau taip pat bus nenaudinga.
– Galiu tave nudėti kad ir dabar pat.
– Jau seniai būtum tai padaręs.
Ir jis buvo teisus. Girdėjo, kaip Saimonas Feniksas suurzgė iš pykčio ir nejučia šyptelėjo. Nors ir žinojo, kad jo taip erzinti nereikėtų, negalėjo susilaikyti.
– Iš dalies tu teisus, – vėl prabilo Saimonas. – Tu man reikalingas gyvas. Bet tavo gyvenimas bus panašesnis į pragarą ir pats prašysi, kad kas nors tave nužudytų. Pamatysi.
Saimonas Feniksas netrukus pasišalino, o jis lengviau atsiduso. Jei jo gyvenimas bus pragaras – tebūnie. Bet padėti šitam išgamai jis tikrai neketino.