Mūsų pasaulis
Karolis paskubomis susikrovė lagaminą ir pastatė jį koridoriuje prie durų. Dėl kitų, per tiek metų sukauptų daiktų bei knygų, jis ketino paskambinti perkraustymo agentūrai ir kol kas dėl to nesuko galvos. Ką dar ketino su savimi pasiimti, tai Vaivorykštinį kristalą, bet prieš tai kelis kartus žvilgtelėjo pro langą ir nieko įtartino nepastebėjęs, nuėjo į savo darbo kambarį. Atvėręs knygų lentyną bei atrakinęs seifą, ištraukė kristalą, kuris netrukus pradingo švarko kišenėje.
Kurį laiką nesulaukęs Katerinos nusileidžiant į pirmą aukštą, Karolis palypėjo per kelias laiptų pakopas ir šūktelėjo:
– Katerina, tu jau pasiruošusi?
Neišgirdęs jokio atsakymo, Karolis pakilo laiptais iki pat jos kambario durų ir pasibeldė, tačiau buvo tylu. Atvėrė duris ir pamatė, kad kambaryje dukters nebuvo ir išsigandęs įpuolė vidun.
– Katerina?..
Ant jos lovos gulėjo lagaminas su jos daiktais, o šalia Karolis pastebėjo gulintį popieriaus lapą. Paėmęs jį į rankas, permetė tekstą akimis. Jame greitai buvo brūkštelėti vos keli sakiniai:
Jei nori atgauti dukterį, atnešk man Vaivorykštinį kristalą.
Mus rasi apleistuose sandėliuose į rytus nuo miesto.
Jeigu nepasirodysi iki aušros, tavo dukra mirs.
Saimonas
– Sumautas niekšas... – nusikeikė Karolis ir suglamžė raštelį. Žinoma, tai buvo Saimono Fenikso darbas. Ištraukė iš kišenės kristalą ir kelias akimirkas spoksojo į jį. Abejonių, aišku, nebuvo, tačiau nenorėjo jo atiduoti priešui į rankas. Jeigu Karolio žinios buvo teisingos, turėdamas nors vieną kristalą, Saimonas lengvai galės rasti ir kitus kristalus, nes jie traukė vienas kitą. Turėjo ką nors sugalvoti, tačiau tam laiko visiškai nebuvo. Iki aušros buvo likusios gal dvi valandos, o iki apleistų sandėlių buvo nemažas kelio gabalas. Tad nieko nelaukęs, vėl įgrūdo kristalą į kišenę ir išbėgo iš Katerinos kambario. Greitai nusileidęs laiptais, pagriebė nuo komodos automobilio raktelius ir išskubėjo. Tikrai neketino palikti dukters pavojuje.
***
Katerina pramerkė akis ir sudejavo, galva plyšte plyšo iš skausmo, tarsi po gero vakarėlio. Ne iš karto suvokė, kad jau buvo nebe namuose, o kažkur kitur. Apsidairė, tačiau beveik nieko nesugebėjo įžiūrėti, patalpoje vyravo tamsa, tik pro langus švietė ryški mėnulio pilnaties šviesa.
Buvo pasodinta ant kėdės ir surišta virve, negalėjo pajudinti nei rankų, nei kojų.
– Pagaliau atsibudai, – išgirdo žemą vyrišką balsą netoliese ir vėl apsidairė. Už kelių metrų pamatė aukšto žmogaus siluetą. Jis stovėjo atsirėmęs į gelžbetoninę koloną, rankas sukryžiavęs ant krūtinės. Akys buvo įsmeigtos tiesiai į ją.
– Ko tu nori iš manęs? – paklausė Katerina.
Jis pajudėjo iš savo vietos. Priėjo visai prie pat ir ji galėjo įžvelgti kelis veido bruožus – kampuotą žandikaulį bei smakrą, nosį su nedidele kuprele bei gilias įdubusias akis. Šio vyro nebuvo mačiusi, bet numanė, jog jis buvo vienas iš tų, kurie ieškojo Vaivorykštinių kristalų.
– Iš tavęs – visiškai nieko, – atsakė vyras. – Man reikia tavo tėvo. Žinoma, jeigu jis turės tiek drąsos, kad čia pasirodytų. Ir kad atneštų man Vaivorykštinį kristalą iki aušros. Nes jeigu neatneš...
Jis sakinio neužbaigė, tačiau to ir nereikėjo, Katerina puikiai suprato, kas laukė.
Jos širdies plakimas iškart padažnėjo, tačiau stengėsi išlikti rami ir to neparodyti. Jautė grėsmę, tačiau vis tiek tikėjosi, jog tėvas, jeigu ir pasirodys, nepasiims su savimi kristalo. Ne dėl to jie slapstėsi tiek metų, kad iškart jį atiduotų priešui. Nors apie visa tai ir sužinojo tik šiąnakt. Niekam neketino atiduoti savo motinos kristalo, nes tai buvo vienas iš nedaugelio daiktų, apie ją primenančių.
– Netikiu, kad paliksi mus gyvus, jeigu mano tėvas ir atneš kristalą, – vėl prakalbo Katerina. – Tu vis tiek mus nudėsi.
– Gali būti, – atsakė jis atsainiai. – Priklausys nuo to, kaip elgsis tavo tėvas, kai čia pasirodys.
– Kaip turėčiau tai suprasti?
– Jeigu atgavęs tave bandys atgauti ir Vaivorykštinį kristalą, jūs abu tikrai mirsit. Šiame pasaulyje gailesčiui nėra vietos.
Katerina daugiau nieko nesakė. Ji net nebuvo tikra, ar tėvas tikrai pasirodys. Galbūt kristalas jam bus svarbesnis nei jos gyvybė. Nors Katerina ir žinojo, kaip tėvas ją mylėjo, tačiau visada būna aukštesnis tikslas. Aukštesnis gėris, kaip jis mėgo sakyti. Tad čia jis turės rinktis. Arba atiduoti kristalą priešui, arba leisti dukrai mirti. Ji pati manė, jog jos gyvybė nebuvo verta kristalo.
– O galbūt... – tyliai prasitarė vyras. – Gal aš nepaisysiu susitarimo. Galbūt, bet kokiu atveju, aš jus abu nudėsiu.
Ji pajuto, kaip kūną išmušė šaltas prakaitas. To negalėjo būti!
– Tu negali to padaryti, – pasakė. – Taip negarbinga.
– O kas sakė, kad aš esu garbingas žmogus? – paklausė jis. – Aš esu vienas iš penkių Tamsiosios Imperijos karalių. Man nėra lygių.
– Bet...
Katerina nežinojo, ką daugiau pasakyti. Suprato tik tai, kad tiek ji, tiek jos tėvas, buvo įvilioti į spąstus. Iš kurių, nebuvo aišku, ar pavyks išsikapstyti sveikiems.
Kol ji įnirtingai galvojo, ką daryti, vyras nekantriai vaikštinėjo po apleistą patalpą. Katerina atkreipė dėmesį į tai, kad aplinkui mėtėsi senos sulūžusios lentos, sudaužyti alaus buteliai ar kitokios šiukšlės, tad ši vieta buvo apleista.
Saimonas Feniksas pastebėjo Katerinos žvilgsnį ir šyptelėjo.
– Nebedaug liko laukti... – pasakė. – Pati supranti, kas bus, jei tavo tėvas taip ir nepasirodys.
Jo rankoje sublizgo peilio ašmenys, kurie netrukus atsidūrė prie Katerinos gerklės. Bet kol kas jis nieko nesiėmė, tik gąsdino. Ir vos tik jis atsitraukė ir nusisuko į langus, stebėdamas pamažu šviesėjantį dangų, pasimuistė, mėgindama išsilaisvinti. Ji neketino laukti, kol pasirodys tėvas ir ją išgelbės. Pati turėjo ko nors imtis.
Tačiau virvės stipriai buvo įsirėžusios į odą ir po kelių minučių bandymų ji pasidavė. Jam nematant, vėl apsižvalgė, netoliese pamatė nemažą stiklo šukę ir pamanė, kad būtų neblogai ją kaip nors pasiekti, tačiau kaip? Ji buvo per toli, o Katerina neturėjo kaip nukreipti Saimono Fenikso dėmesio, kad jis bent trumpam nuo jos nutoltų. Bet ji vis tiek neketino taip greitai pasiduoti.
Katerina vėl pasimuistė, skausmingai suvaitojo, kai virvė dar stipriau įsirėžė į odą.
– Gali nebandyti, – pasakė vyras. – Surišau tave tikrai stipriai. Tad nustok eikvoti jėgas ten, kur nereikia.
***
Vairuodamas automobilį tuščiu keliu, Karolis mėgino nusiraminti, bet visiškai nesisekė. Bandė sugalvoti planą, kuris suveiktų prieš Saimoną Feniksą, tačiau nieko sumąstyti nepavyko. Vis stipriau spaudė greičio pedalą, kad tik kuo greičiau atvyktų į reikiamą vietą ir nepavėluotų,
Karolis sustabdė automobilį šalikelėje į pietus nuo apleisto sandėlio ir iš jo išlipo. Nenorėjo, kad Saimonas Feniksas tiksliai žinotų, kad jis jau pasirodė. Likusį kelią ketino įveikti pėsčiomis, tyliai, ramiai ir neskubėdamas, kad galėtų viską apžiūrėti ir sugalvoti kaip pabėgti, jeigu to reikėtų. Iki aušros buvo likęs apie pusvalandis, tad dar turėjo šiek tiek laiko.
Paėjęs kilometrą nuo vietos, kurioje paliko savo automobilį, Karolis pamatė apleisto sandėlio, apie kurį raštelyje rašė Saimonas, stogus. Žinojo šią vietą, čia kažkada buvo fabrikas, dar tais laikais, kai jis su Katerina gyveno Faoro Delane ir kai Eva buvo gyva... Prisiminus žmoną suspaudė širdį. Jis neketino prarasti ir dukters, todėl privalėjo padaryti viską, ką galėjo, kad ją ištrauktų iš Saimono nagų.
Dar kiek paėjėjęs, pasislėpė už medžių ir ėmė dairytis, ieškodamas įėjimo. Pastatai buvo keli, tad ir įėjimų ne vienas, jis nežinojo, kuriuo geriausia būtų eiti. Tačiau netrukus pro langus viename iš pastatų pamatė vyrišką šešėlį. Tai greičiausiai ir buvo Tamsiosios Imperijos Šiaurės teritorijos valdovas. Kas daugiau galėtų čia lindėti tokiu metu? Tačiau kaip jį apgauti? Kaip atgauti dukterį ir kaip jam neleisti pasiimti Vaivorykštinio kristalo?
Turėjo su savimi kalaviją, bet tik tiek. Dar galėjo naudotis magija, bet jeigu mėgins ja pasinaudoti, Saimonas galėjo tai pajusti ir pats jį užklupti. Saimonas tikėsis puolimo, tad taip pat bus pasiruošęs ir nesnaus.
Priėjęs pakankamai arti, kad galėtų matyti pro langus, Karolis pažvelgė vidun ir pamatė vieną Kateriną, pririštą ir sėdinčią ant kėdės. Ji atrodė sveika, tad lengviau atsiduso. Tačiau kur pradingo Saimonas Feniksas? Juk matė jį prieš kelias akimirkas? Staiga kažkur nuėjo, o gal tai buvo spąstai? Karoliui tai nebuvo svarbu, vienintelis tikslas buvo atgauti dukterį.
Jis tyliai pravėrė duris ir įėjo vidun. Prilėkė prie Katerinos ir ėmė atrišinėti virves. Tik tada atkreipė dėmesį, jog ji negalėjo kalbėti, nes jos burna buvo užkišta skuduru.
– Tai spąstai! – riktelėjo ji, kai kamšalas iš burnos buvo ištrauktas. – Jis čia!
Katerina klyktelėjo, o Karolis pajuto smūgį į nugarą ir nuvirto ant žemės, šalia vis dar prie kėdės pririštos dukters. Staigiai atsigręžė, o Saimono Fenikso žvilgsnis jį gręžte gręžė kiaurai.
– Štai ir susitikom, – pasakė jis. – Taip ir maniau, kad pagrobti tavo dukterį buvo puiki mintis. Dabar jūs abu mirsit, o Vaivorykštinis kristalas bus mano.
Katerina su siaubu akyse stebėjo, kaip Saimonas puolė jos tėvą ir jų ginklai susikryžiavo.
Šiaurės teritorijos valdovas išsišiepė iki ausų, o Karolis sugriežė dantimis. Nesitikėjo, kad teks susiremti tokiomis aplinkybėmis ir juolab, tikrai ne taip greitai.
– Pagaliau galėsiu atkeršyti už savo tėvą, – tarė Saimonas.
Jis aršiai puolė, o Karolis gynėsi kiek tik galėdamas. Vis dar surišta virve, Katerina bandė išsilaisvinti, stebėdama tai, kas vyko priešais ją.
Stipriai gavęs į šonkaulius, jos tėvas susvyravo ir vos sugebėjo išsilaikyti ant kojų. Tuo metu Saimonas nieko nelaukęs vėl puolė, o Karolis vos spėjo atremti smūgį. Kalavijų geležtės garsiai atsitrenkė viena į kitą, o Karolis piktai sugriežė dantimis. Priešininko ginklas stipriai įsirėmė į jo kalaviją ir Karolis turėjo gerai pasistengti, kad nepralaimėtų.
Netrukus jie tarsi susitarę atsitraukė ir tuo pačiu metu vienas į kitą paleido magijos smūgius. Saimonas atmušė smūgį kalavijo ašmenimis, o Karolis vos spėjo atšokti, kad smūgio išvengtų. Pasinaudojęs tinkamu momentu, Šiaurės teritorijos valdovas staiga atsirado prie pat jo ir kalavijo ašmenys atsidūrė prie Karolio gerklės. Saimonas žvelgė į jį su panieka akyse.
– Ir kaip toks silpnas žmogelis kaip tu, galėjo įveikti mano tėvą? – paklausė, vis dar laikydamas savo ginklą Karoliui prie kaklo. – Kažkas tau turėjo padėti.
– Tavo tėvas buvo per silpnas, kad mane įveiktų – atšovė Karolis, plika ranka suimdamas už generolo kalavijo ašmenų. – O tu būsi kitas.
Ignoruodamas įsirėžusius ginklo ašmenis, kurie vis stipriau pjovė delną, jis greitai sutelkė magiją delnuose ir sprogimo banga iš kojų išvertė priešininką. Saimonas greitai pašoko iš vietos, bet gavo dar vieną smūgį, tiesiai į veidą. Karolis patenkintas išsišiepė ir valydamas kruviną delną į tamsios spalvos kelnes, atsitraukė.
Katerina tuo metu stebėjo dėl jų gyvybės besikaunantį tėvą, o užpuolikas puolė vis aršiau ir stipriau. Vieną akimirką atrodė, jog persvara buvo tėvo rankose, o kitą – vyro, kuris ją buvo pagrobęs. Katerina neketino sėdėti ir stebėti, kaip Saimonas ir jos tėvas kovėsi, norėjo padėti, todėl nuvirto su visa kėde ant žemės ir kol niekas nematė, mėgino išsilaisvinti iš pančių. Virvės, kuriomis buvo surišta, jau buvo vos vos atlaisvintos ir dėl to dėkojo tėvui, tačiau vis tiek reikėjo gerokai pasistengti, kad pavyktų ištrūkti. Ji vis muistėsi, kol galiausiai pajuto, jog virvės dar labiau atsilaisvino ir netrukus jai tai pavyko padaryti. Pašoko ant kojų, privalėjo padėti tėvui. Nieko nelaukdama iš magijos rato ištraukė kalaviją ir prisijungė prie jo, vos tik ginklas atsirado jos rankose.
– Katerina, nesikišk, – paliepė tėvas, tačiau ji papurtė galvą ir puolė priešininką. Šis lengvai atmušė visus jos smūgius, bet Katerina stengėsi nepasiduoti. Pati išsisuko nuo Saimono Fenikso smūgio ir užsimojusi, ketino kirsti jam kalaviju, tačiau paskutinę akimirką buvo nublokšta tolyn jo panaudotos magijos. Jos kalavijas išsprūdo iš rankų.
– Jūs abu esat kvailiai, jeigu manot, kad galit mane įveikti, – tarė Saimonas, imdamas artėti link Katerinos, o jo rankoje susiformavo juodas energijos žaibas. Nusitaikęs tiesiai į ją, vyras jau ketino smogti, kai netikėtai Karolis atsirado priešais Kateriną ir žaibas pataikė tiesiai į jį.
– Tėti!
Katerina prišoko prie jo, vis dar stovinčio ant kojų, bandė užstoti, kad Saimonas stipriau jo nesužeistų. Žaizda stipriai kraujavo ir ji privalėjo ką nors daryti, tačiau vėl buvo parblokšta ant žemės, o Šiaurės teritorijos valdovo rankoje sublizgo durklas.
– Ne! – sukliko Katerina, kai prašvilpęs oru ginklas smigo tiesiai tėvui į krūtinę.
Jis suklupo ant kelių, ant baltų marškinių ėmė ryškėti didelė tamsi dėmė.
Katerina užstojo tėvą. Saimonas stipriai trenkė jai per veidą ir merginnai parkritus, atsidūrė prie Karolio ir durklą sugrūdo dar giliau. Vyras suvaitojo iš skausmo, bet vis dar liko klūpėti. Saimonas Feniksas jį pastūmė ir išdidžiai bei pergalingai pareiškė:
– Ši bėglio kelionė baigta. Tas pats laukia ir tavo dukters.
Katerina riktelėjo gavusi netikėtą smūgį į pilvą ir susirietė. Per ašaras nieko nematė. Piktai ir be paliovos puolė žudiką, nors jau buvo sužeista. Neketino pasiduoti, norėjo kovoti iki galo, kad ir kaip viskas užsibaigtų.
Katerina vos spėjo išvengti dar vieno smūgio, net nesugebėjo pasinaudoti magija, o Saimonas Feniksas pašaipiai išsiviepė. Ji norėjo vožti į tą kvailą grimasą, bet vyras atsitraukė į šoną ir pats smogė peiliu. Pataikė į šonkaulius ir Katerina surikusi parkrito ant žemės. Užuodė kraujo kvapą ir pridėjo ranką prie žaizdos, ji buvo gili, ir stipriai kraujavo, ėmė darytis silpna.
– Greitai ateis tavo galas, – pašaipiai ištarė Saimonas Feniksas, artėdamas prie jos.
Katerina sunkiai atsistojo, buvo tokia išsekusi, kad vos sugebėjo pastovėti ant kojų. Bet mirti čia ji nesiruošė.
Vyras vėl puolė. Juodas energijos žaibas vėl ėmė artėti link jos. Katerina jautė, jog šio smūgio išvengti nepavyks, bet vis tiek, vos tik pamatė jį skriejantį artyn, bandė tai padaryti.
Netikėtai tarp priešininkų iššokusi tamsi figūra atmušė energijos žaibą į šoną ir Katerina, prieš pat prarasdama sąmonę, spėjo pamatyti kažką palinkstantį virš jos.