2019. V. 21
Neseniai buvo Dovydo gimtadienis.
Žinoma, jo čia dar nėra ir niekas nežino kokiam Airijos tvarto užkampyje riogso. Dauguma pasveikino tik virtualia žinute, kandžiai baksnodami man į pašonę su klausimu:
- Na, o tu ar pasveikinai? Žinok labai supyks...
Ak, ta praėjusių metų komedija tarp manęs ir Dovydo dėl jo gimimo dienos. Jei atvirai, visą dieną guldžiau galvą ar pasveikinti ar ne. Ar vaidint kaip po tiek laiko nebendravimo man nusispjaut ar nusileist ir parodyt nuolankumą. Nenorėjau sau meluoti. Daug ką paaukočiau, jei vėl galėtume būt draugais, tačiau Indrė tokia principinga, gal net kiek sociopatė (ak, ir vėl), nes taip mėgaujasi kitų žmonių nelaimėmis. Kaip troškau, kad jis nervintųsi dėl mano negaunamos žinutės! Įdomu, ar Dovydas mąstė apie tai? O jei ne? Tada pati save be reikalo graužiau.
Dienai einant į pabaigą, pro sukąstus dantis, išsiunčiau žinutę. Tada iškart išjungiau Facebook'ą ir įnykau į "Černobylio" serialą. Po dešimties minučių gavau padėkos žodžius. Gerai, toliau numečiau telefoną, kol jis ir vėl nesupypsėjo.
"Kaip bakalauras Ramiai viskas?"
Išpūčiau akis. Šiek tiek šyptelėjau.
— Deira, Dovydas manęs paklausė kaip sekasi bakalauras, — pasakiau kitoje lovoje gulinčiai kambariokei. Ai, nepaminėjau, kaip sekėsi po jos naktelės su Džiugu, bet prie to dar sugrįšiu.
— Ūūū. Pasiilgo, — nusijuokė.
„Nežinau, kaip ir, bet užbaigt neina, išlenda spragos"
„Na, dar laiko yra, kiti kiek girdėjau dar rašo. Viskas tvarkoje bus su tavo jaučiu (y)"
„Kai kurie ir neparašys, pasidavė :D"
„Jooo, girdėjau Rytis ne"
„O kaip tau sekasi?"
„Gerai, ant pabaigos. Ir sunkoka buvo pradžiai ir viduryje taip, bet dabar žmonių yra, tai smagiau. Egzas šiandien kaip tik buvo. Jei supras, ką parašiau, tai išlaikysiu..."
Ir dar toliau sekė panašūs lakoniški pokalbiai. Sunku paneigti, po pasirašinėjimo su Dovydu jaučiausi kaip naujai gimusi. Lyg... Dalia praeities dar gyva. Ir tereikia visai nedaug, kad sugrįžtu. Tik į geresnį, laiminga kryptimi vedantį, kelią. Užteks tų piktų žvilgsnių ir pagiežingų žodžių. Suaugę žmonės, kam gyventi nesantaikoje kaip vaikams? Nieko rimto vienas kitam nepadarėm. Tad, gal Dovydas užsienyje pasikeitė, subrendo? O ir aš per šiuos mėnesius įgavau daugiau sąžinės, rimties, kantrybės? Tik proto ne, pagal Rytį. Na, jei gerai jį supratau.
Gerai, grįžtant prie Džiugo... Kitą rytą parėjau iš Šarūno landynės, jau žaviojo princo nebebuvo. Klausiau Deiros, ar čia dar kas nors vyko jiems atsikėlus, bet atseit ne. Iškart išėjo. Ir gerai. Išsimaudžiau duše, persirengiau, o tada vėl į kambarį įgriuvo apkalbėtasis gražuolis.
— Indre, kur tu dingai? — pasimetęs paklausė. — Kodėl išėjai?
— Grįžau į Švėkšną, — rimtu veidu melavau.
— Ką ten?
— Katę reikėjo prižiūrėt.
— Ir po to sugrįžai?
— Aha, ką tik.
Atrodė kaip patikėjęs. Kodėl išėjau? Rimtai, kodėl išėjau?! Gal nenorėjau trukdyt, kol čia gretimoje lovoje vyks laukiniai meilės aktai? Bet ir klausimas...
Sekančias dienas galima prilyginti beprotybei, arba kaip Erikas pasakytų — belaukystei. Deirai pakriko nervai. Liko paskutiniai bakalaurinių darbų štrichai. Tiksėjo paskutinės valandos, atėjo metas uždėti lemiamus taškus. Ričardas mano darbą palaimino, sakydamas, kad retai tenka perskaityti GERĄ bakalaurinį darbą. Likau patenkinta, net gi palaiminta. Su Deira tapo nebeįmanoma susikalbėti. Visai nemiegojo. Kaip užmigdavau, palikdama ją prie kompiuterio, taip ir rasdavau. Nesuprasdavau, ką ten daro, bet ir klaust nedrąsu. Dar apšauks. Atėjus lemiamai dienai, jau ir pajudėt buvo baisu. Tik iš kelinto karto darbą įkėliau į sistemą, nes bijojau palikt nors vieną žioplą klaidą. Įrašiau dokumentą į cd diską ir laukiau Deiros, kol ji išsiruoš su manimi eiti į fakultetą. Laukiau... Ir laukiau... Neapsikenčiau. Dar gi atspausdint reikia, o centre turbūt eilės didžiausios, nes visi absolventai skuba nešt darbus.
— Tai kada einam? — klausiau likus trim valandos.
— Koks tavo reikalas, eik pati, aš be pirmos valandos niekur neisiu!
Eik tu šikt, pamaniau. Štai ką gaunu už įrašymą į kompaktą. Išbėgau pati viena, nelaukdama jos. Po nosimi vis burnojau, parodijuodama jos keiksmus. Visai pametė protą. Išsimiegot mergaitei laikas. Puikiai numaniau, jog grįžusi atsiprašinės manes. Susipras, kad taip elgtis negalima. Atspėjau. Kai grįžau, ji mane apkabino, pasakė, jog jai stogas pavažiavo.
— Na, suprantu, — atsakiau besijuokdama.
Pavaišino mane alumi, o tada abi užmigome.
Dėl mūsų, ketvirtakursių, bakalaurų pridavimų šventėme ne mes, o jaunesni. Ką tik į katedrą nunešus darbą, su Kasia valgėme Hessburgeryje. Buvo tik po pietų, kai staiga į vidų sugūžėjo girti trečiakursiai. Tautvilas su Gintare net nepastebėjo mūsų.
— Nu atsiprašau? — susinervinusios pasakėm jiems. Tie dėjo žvengt ir pribėgo prie mūsų.
— Nu ką? Pridavėt bakalaurus?
— O kodėl jūs girti?
— Nes jūs pridavėt bakalaurus!
Net nežinau. Miela ar ne.
Gavau puikią recenziją. Tas kirvių kirvis siūlo mano darbą vertinti aukščiausiu balu. Likau apsalus. Buvau pirmoji iš kurso, kuri gavo šį meilės laišką ir man taip pasisekė! Deira nedrįso skaityti mano recenzijos, nes bijojo dėl savosios. Ane?! Toks proto bokštas kaip Deira tikrai neturėtų dėl to jaudintis! Ir vis dėlto, bijojo. Ėjo dienos, o recenzijos ji dar negavo. Vėl pametė protą, kad išvažiavo namo į gimtinę, tad barake likau tik aš ir mirtinas karštis. Iš tiesų, lauke kaitino kaip pirtyje. Voliojausi lovoje, o gal savo prakaite, net pati nežinojau. Buvo likusios trys dienos iki gynimų. Savo kalbos dar nesiruošiau, o gynybai net nebuvo ką. Kaip ir galėjau atsipalaiduot, tačiau neišėjo. Nervai vis tiek kaupėsi neprašomi.
Vieną iš tokių akimirkų, į mano duris kažkas pasibeldė. Rimtai? Jei kam nors reikėjo į svečius, tikrai neturėjo belstis. Tingėjau lipt iš lovos atidaryti duris. Vėl pasibeldė. Nusviedžiau nuo kelių kompiuterį. Kas toks mulkis nesugeba paprasčiausiai įeit?
Atsidarė durys.
Dovydas.
Jis?! Mano akys nemelavo? Tą momentą visai išsimušiau į vėžių. Man nesisapnavo? Tikrai, net ir dabar rašydama, jaučiu tokią nuostabą, kurios pasigedau jau seniai. Kada paskutinį kartą klausiau savęs, kaip susilaikyt neatsikėlus apkabinti žmogaus? Sėdėjau sustingusi, nesugalvojanti, ką pasakyti. Dovydas įėjo į vidų, irgi nieko nepratarė, turbūt stebėdamas mano priblokštą veidą, irgi pasimetė.
Velniop, kad aš su chalatu. Nesvarbu, jog per kojas bėgo prakaito lašeliai. Atsistojusi basa pritipenau apsivynioti savo rankomis jo kaklą. Viešpatie, kada iš viso jį liečiau? Tada, kai bučiavomės? Dar sekundė, ir apsižliumbsiu iš laimės. O tai norėjosi ilgiau į jį pažiūrėt, pastebėt kuo pasikeitė. Ir barzdą neblogą jau vyrutis turėjo. Suaugo. Kada jis tokiu tapo? Klausiu kaip motina, pasitikusi sūnų, grįžusį iš karo, bet tikrai, kitaip jaustis ir neįmanoma.
Kai tau žmogus patinka, kartais turi paleisti. Išlaisvinti iš savo paties susikurtų pančių, kuriais apvyniojęs laikei ištisus metus. Tik taip išlaikysi savyje viską, kas jame žavi, nes netinkamu momentu, tai vieną gražią dieną subliukš. Sprogs kaip burbulas, išpurvindamas jo tavo paties suteiktu skausmu. Kam kariauti dėl to, ką laimėjęs, po kurio laiko gali pasigailėti? Kai kuriais atvejais, žmonėms tiesiog nelemta pereiti į kitą etapą. Tinkamiausia išlaikyti atstumą, palaikintį draugystę. Nes kai tau jis brangus, tenka aukotis. Antraip, ir vėl neteksi jo...