"Net jei jį pasiekti bus sunku ir jei jo širdis slėpėsi labai giliai, nepadėsiu kastuvo į šalį. Kasiu kiek reikės, kad ir visus tris metrus gilyn po žeme".
Netyčia pradėtas Indrės dienoraštis tampa studentiškų išgyvenimų relikvija. Linksma, kupina j...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
2019. V. 21
Neseniai buvo Dovydo gimtadienis.
Žinoma, jo čia dar nėra ir niekas nežino kokiam Airijos tvarto užkampyje riogso. Dauguma pasveikino tik virtualia žinute, kandžiai baksnodami man į pašonę su klausimu:
- Na, o tu ar pasveikinai? Žinok labai supyks...
Ak, ta praėjusių metų komedija tarp manęs ir Dovydo dėl jo gimimo dienos. Jei atvirai, visą dieną guldžiau galvą ar pasveikinti ar ne. Ar vaidint kaip po tiek laiko nebendravimo man nusispjaut ar nusileist ir parodyt nuolankumą. Nenorėjau sau meluoti. Daug ką paaukočiau, jei vėl galėtume būt draugais, tačiau Indrė tokia principinga, gal net kiek sociopatė (ak, ir vėl), nes taip mėgaujasi kitų žmonių nelaimėmis. Kaip troškau, kad jis nervintųsi dėl mano negaunamos žinutės! Įdomu, ar Dovydas mąstė apie tai? O jei ne? Tada pati save be reikalo graužiau.
Dienai einant į pabaigą, pro sukąstus dantis, išsiunčiau žinutę. Tada iškart išjungiau Facebook'ą ir įnykau į "Černobylio" serialą. Po dešimties minučių gavau padėkos žodžius. Gerai, toliau numečiau telefoną, kol jis ir vėl nesupypsėjo.
"Kaip bakalauras Ramiai viskas?"
Išpūčiau akis. Šiek tiek šyptelėjau.
— Deira, Dovydas manęs paklausė kaip sekasi bakalauras, — pasakiau kitoje lovoje gulinčiai kambariokei. Ai, nepaminėjau, kaip sekėsi po jos naktelės su Džiugu, bet prie to dar sugrįšiu.
— Ūūū. Pasiilgo, — nusijuokė.
„Nežinau, kaip ir, bet užbaigt neina, išlenda spragos"
„Na, dar laiko yra, kiti kiek girdėjau dar rašo. Viskas tvarkoje bus su tavo jaučiu (y)"
„Kai kurie ir neparašys, pasidavė :D"
„Jooo, girdėjau Rytis ne"
„O kaip tau sekasi?"
„Gerai, ant pabaigos. Ir sunkoka buvo pradžiai ir viduryje taip, bet dabar žmonių yra, tai smagiau. Egzas šiandien kaip tik buvo. Jei supras, ką parašiau, tai išlaikysiu..."
Ir dar toliau sekė panašūs lakoniški pokalbiai. Sunku paneigti, po pasirašinėjimo su Dovydu jaučiausi kaip naujai gimusi. Lyg... Dalia praeities dar gyva. Ir tereikia visai nedaug, kad sugrįžtu. Tik į geresnį, laiminga kryptimi vedantį, kelią. Užteks tų piktų žvilgsnių ir pagiežingų žodžių. Suaugę žmonės, kam gyventi nesantaikoje kaip vaikams? Nieko rimto vienas kitam nepadarėm. Tad, gal Dovydas užsienyje pasikeitė, subrendo? O ir aš per šiuos mėnesius įgavau daugiau sąžinės, rimties, kantrybės? Tik proto ne, pagal Rytį. Na, jei gerai jį supratau.
Gerai, grįžtant prie Džiugo... Kitą rytą parėjau iš Šarūno landynės, jau žaviojo princo nebebuvo. Klausiau Deiros, ar čia dar kas nors vyko jiems atsikėlus, bet atseit ne. Iškart išėjo. Ir gerai. Išsimaudžiau duše, persirengiau, o tada vėl į kambarį įgriuvo apkalbėtasis gražuolis.
