"Net jei jį pasiekti bus sunku ir jei jo širdis slėpėsi labai giliai, nepadėsiu kastuvo į šalį. Kasiu kiek reikės, kad ir visus tris metrus gilyn po žeme".
Netyčia pradėtas Indrės dienoraštis tampa studentiškų išgyvenimų relikvija. Linksma, kupina j...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
2018. XI. 05
Nors nuo mano gimtadienio praėjo savaitė, privalau papasakoti, kas įvyko sekantį vakarą. Kadangi šaldytuve gulėjo tortas, pakviečiau savo vaikinus padėt man jį suvalgyt. Iš mandagumo parašiau ir Dovydui, bet buvau šventai įsitikinusi, jog jis neateitų. Dėkui Dievui, Rasuolės kambaryje nebuvo, man atrodo kartais ją imu nervinti su nesibaigiančiais svečių srautais. Ups, ką padarysi...
Padalinau tortą į šešias dalis. Po truputėlį ėmė rinktis bernai. Patikrinau telefoną, ar netyčia kas neatrašė. Ir štai, radau Dovydo žinutę: "Hmmm, ačiū už pavietimą, bet dabar ne barake, o grįžčiau tik po pusvalandžio :D"
Stengiausi būti kuo malonesnė. Gal taip susitaikysim? Atrašiau, kad būtinai ateitų, o jo torto dalį padėsim į šoną. Deja, tą vakarą jis taip ir nepasirodė. Tačiau į visą šį reikalą žvelgiu gana pozityviai. Visų pirmą, gimtadienių tema mudviem skaudi, bet šį kartą išgyvenom dar labiau nesusikapoję. O antra - jis mane net pasveikino, o į kvietimą ateit torto, atsakė draugiškai. Progresas!
Šią savaitę pastebėjau keistą ir ne itin malonų dalyką. Tautvilui kažkas negerai. Vengia su kuo nors bendrauti (o anksčiau bene kas vakarą visus lankydavo skirtinguose kambariuose), niekur neina, o kai pasirodo pas mane teigia, kad... Nori mirt.
- Ai, einu šiandien, trūlikas pravažiuoja ir pagalvoju, gal palįst po juo? Nežinau, gal ir ne... Koks skirtumas, vis tiek tuoj užsilenksiu.
- Nustok taip kalbėt, - visada atkirtinėju.
Jei vieną dieną kalba taip, tai kitą pasidalina kažkuo nauju.
- Šiandien atsibundu ir gal valandą žiūrėjau į lubas. Tiesiog. Taip ir žiūrėjau, nes nemačiau reikalo daryt ką nors daugiau.
Pradėjo darytis nesmagu. Ir įtartina. Na gerai, neišmanau tų depresinių dalykų, bet jei žmogus pastoviai skundžias tokiais mažmožiais, ar jis tikrai sau drįstų pasidaryt galą? Kodėl manau, kad tikrieji savižudžiai nesidalina problemomis, viską laiko savyje? Bet jei Tautvilas skundžiasi man, ar turėčiau ir toliau nekreipt dėmesio? Ar kalbėtis? Tik kaip? Kažin ar esu tam tinkamas žmogus, nes juk visų problemų šaltinis ir vėl galėjau būti aš. Planavau apie tai pasakyti Dovydui, juk jie karščiausia ir neišskiriama mūsų porelė. Tik neišdrįsau. Kaip dabar imt ir, po kelių mėnesių normalaus nekalbėjimo, pasakyt, kad Tautvilui negerai. Ar nepradės kaltės verst man? Tai žinoma! Dovydas tikrai taip ir padarytų.
Beliko kita išeitis. Erikas. Jis tikrai mane supras.
Parašiau jam viską situaciją. Iš pradžių parinos, kodėl jis pats čia turi kažkuo bandyt padėti. Alio?! O kodėl ne? Vyriškai pasikalbėt visai sveika, ar ne? Iš dalies pati nenoriu kištis. Na, sunku paaiškint. Abejinga likt negaliu, bet ir gelbėtoja būt netinka.
Trečiadienį nutiko dar keistesnis dalykas. Ar mano gyvenimas gali būt normalus ir prognozuojamas? Ne! Žodžiu, Nerijus niekaip nesurado dėstytojo, pas kurį rašė perlaikymą iš Akmens amžiaus. Kadangi aš turėjau pas jį paskaitą, nusprendžiau pagelbėt bei paklaust, ar Nerijus išlaikė. Šiaip nebuvau tikra, ar tai galimas dalykas ir ar dėstytojas pasakys man. Bet kadangi jam buvo giliai nusišikt, tai parodė, kad gavo 6. Nerijus labai apsidžiaugė. Pasakė liksiąs skoloj. Maniau pamirš jis tą mažytę skolą, bet kur tau! Pareinu į kambarį, žiūriu - ant mano stalo vyno butelis. Ir dar mano mėgstamiausias!
