"Net jei jį pasiekti bus sunku ir jei jo širdis slėpėsi labai giliai, nepadėsiu kastuvo į šalį. Kasiu kiek reikės, kad ir visus tris metrus gilyn po žeme".
Netyčia pradėtas Indrės dienoraštis tampa studentiškų išgyvenimų relikvija. Linksma, kupina j...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
2016. VIII. 30
Anksčiau rašyti dienoraščius beprotiškai dievindavau. Palėpėje, apdulkėjusiose batų dėžėse, glūdėjo nesuskaičiuojamas kiekis, mano vaikiškomis blevyzgomis ir gramatinėmis klaidomis išniekinti sąsiuviniai. O dabar... Ne tik kad neberandau tam laiko, tačiau ne ką mažiau persekiojo baimė, jog tai, ką užrašiau iš pirmo žvilgsnio paprastam sąsiuviny, perskaitys paskaitų konspektų ieškanti kambariokė.
Štai ir riebiausias barako minusas. Pamiršk privatumą, Indre...
Na, nėra taip, kad neturėtume asmeninės erdvės ir neprivalėtume pirmiau atsiklausti prieš paimdamos viena kitos daiktus, bet juk tai Deira... Buvome artimos, kartais padauginusios alkoholio net per daug artimos (intymiai glėbesčiuodavomės, bučiuodavomės, žodžiu, darydavom bet ką, jog šalia vaikinai imtų pavydėti), todėl kam dar atsiklausti jei kuri nors panorėtų pasiskolinti kiaušinį, higieninį paketą ar žvilgtelėti į akį traukiančius puslapius.
Tik ne tuomet, kada juose slypėjo mano išgyvenimai. Mano slapčiausios mintys ir troškimai.
Net Deirai jų nenorėjau atskleisti. Kartais tiesiog norisi šį tą pasilikti ir sau...
Todėl šį kartą pasielgiau kitaip. Įsijungiau Word'ą. Įsijungiau tam, kad turėčiau, ką atsiminti. Aš jauna, kaimietiško bei užsispyrusio žemaitiško kraujo studentė Vilniuje, ir jei po daugelio metų būsiu nukvėšusi senučiukė prie Švėkšnos turgaus prekystalio, norėsiu atsiminti savo kvailiausius potyrius. Dievaži, tikrai to norėsiu!
Ir vienas toks neseniai įvyko. Sekmadienį sugrįžau į šį lenkų miestą su ta intencija, jog privalau susikaupti prieš naujus mokslo metus. Antras kursas ne juokas. Archeologija - tai mano užsibrėžtas gyvenimo kelias. Turėjau išmokti juo eiti. O tinkamai tai padaryti irgi reikėjo pasiruošti. Bet, pasirodo, likimas sugalvojo kitaip. Vos tik įžengiau pro kambario duris, priešais mane stovėjo Deira. Oho! Net nenumaniau ją rasianti. Ir pats velnias tą kart mane apsėdo, nes tik spėjau užminti ant slenksčio ir mano lūpomis nuskambėjo tokie prakeikti žodžiai:
- Kad jau mes čia abi.. Gal šį vakarą geriam?
Na, ir kvaila merga aš! Kam tai pasiūliau? Žinoma, Deira sutiko. Net rankom džiaugsmingai suplojo ir palaimino prieš nueinant nupirkti „Čepkelių".
Net ir dabar tai rašydama jaučiau burnoje šlykščią sausrą. Juokingiausia tai, kad iš archeologų barake buvome ne tik mudvi. Pasirodo, mūsų buvo pakankamas būrys, jog kambaryje įsižiebtų siautulingas vakarėlis, o perpučiami langai drebėtų nuo skardaus juoko. Net nesuvokiau kaip mūsų grindis apsėdo keliolika užpakalių ir beveik visi vienu kursu vyresni vaikinai. Nesuvokiau net ir kaip visas aukštas aidėjo nuo dramatiškos „Lost on you". Na taip taip, pasiilgau visų tų žmonių. Mes kaip šeima. Tačiau kad ir kaip juos mylėjau, nekenčiau už tai, kad nesustabdė nuo persigėrimo.
