DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS
MĖNULIO KARALYSTĖ
- Sukilėliai -
DERENAS
Tarybos susirinkimų kambaryje įsiviešpatavo mirtina tyla. Nė vienas jos narys nedrįso nė krustelėti. Sulaikę kvapą neramiai žvilgčiojo mano pusėn. Jie žinojo, jog juos perpratau. Man užteko vien jų identiškų frazių pakartojimo, o kūno kalba kalbėjo pati už save. Nuolatinis akių kontakto palaikymas tarp kitų tarybos narių, prieštaravimas mano nuomonei nesijungti į karą, o ieškoti alternatyvų. Šie žmonės karo norėjo labiau už viską. Jie tiesiog troško pralieti nekaltų žmonių kraują, pasmerkti karalysčių gyventojus nuolatiniam baimės jausmui.
- Aš suprantu, jog pastarieji įvykiai, princesės Liusijos išdavystė ir jos mirtis rimtai paveikė jus, Jūsų Didenybe, bet jūs esate karalius ir turite elgtis kaip toks! – po kelias minutes trukusios tylos, prabilo Natanielis. Vaikinas nė nebesistengė neparodyti, jog prieštarauja mano vykdomai politikai. - Jei negalite tinkamai atlikti savo pareigų, manau, jūsų vietą turėtų užimti kitas žmogus.
- Natanieli! – riktelėjo Siterija tuoj pat užsidengdama savo burną ranka.
- Apie kokią dar išdavystę kalbi? – staigiai atsikėliau nuo kėdės taip ją nuversdamas. Į marmurines grindis atsimušęs metalas sukėlė nemenką triukšmą. Tačiau šiuo metu man nerūpėjo nei ramybė, nei tvarka. – Ką žinai tu, ko nežinau aš?
- Nieko, - sumikčiojo it prasikaltęs vaikas. – Jūsų Didenybe.
- Neversk manęs panaudoti savo galių, Natai, - netyčiomis pro mano lūpas išsprūdo seniai girdėtas buvusio draugo vardo trumpinys. Vaikinas išgirdęs šią pravardę dar labiau sutriko. Jo pasimetusios akys, lyg paklydę šunyčiai, lakstė po patalpą ieškodamos išsigelbėjimo. Bet mano kantrybė seko, kaip ir laikas. Aš nesu pastarojo šeimininkas. Nebuvau ir jo globoje. Jis bėgo taip greitai, jog nespėjau jo nė pasivyti.
Tačiau Natanielis ir toliau tylėjo, kaip ir visi kiti buvę patalpoje. Siterija neramiai žvilgčiojo tai į mane, tai į liežuvio už dantų nelaikantį draugą. Ir kvailam buvo aišku, jog ir ši moteris žinojo, apie ką kalbėjo vaikinas.
Nebesitikėdamas geruoju išpešti man rūpimus atsakymus, šyptelėjau suvogdamas, jog niekaip neapsieisiu be savo galių. Sutelkęs visą savo dėmesį į Natanielį ėmiau mintimis kurti traiškomų kaulų iliuziją. Juodieji tamsos pirštai skverbėsi po vaikino oda laužydami visus kaulus. Juodaplaukis nesuprasdamas kas vyksta skausmo kupinu balsu suklykė krisdamas nuo kėdės ant žemės. Susirietęs voliojosi ant kilimo rėkdamas iš skausmo.
- Derenai! Ką tu darai! – prie gulinčio Natanielio pripuolė Siterija. Jei jie nežinojo, kokias galias turėjau, tai dabar bus geras debiutas. Ši moteris turėjo gydimo galią, tačiau aš kūriau tik iliuzijas, viskas vyko jo galvoje ir tikrų išgydomų žaizdų čia nebuvo, todėl, kad ir kiek ji stengėsi jį gydyti, tai nepadėjo. – Sustok! Jam skauda!
Giliai širdyje pajaučiau menką skausmingą virptelėjimą, dėl to jog turėjau nuskriausti, kažkada buvusį savo geriausią draugą, bet jį užgožė pyktis dėl jo išdavystės, to pašaipaus žvilgsnio ir melo pančių. Nekenčiau jo, bet tuo pačiu jaučiau niekada nepamirštamą draugystės ryšį, kuris medžiojo mane iki pat šiandien. Po tiek metų, kaip didžiausias kvailys, nesugebėjau to pamiršti ir palikti praeityje. Suvokiau, jog dariau klaidą laikydamasis už to, ko jau seniai nebebuvo ir nebebus, bet tokia draugystė niekada nepasimiršta, kad ir ką tas žmogus padaro. Taip veikė žmonių jausmai.
- Maldauju tavęs, Derenai! Sustok ir mes atsakysime į visus tavo klausimus, - vis dar pritūpusi šalia sąmonę beprarandančio Natanielio liejo graudžias ašaras Siterija.
Tokiu moters pažadu nebuvo patenkintas pavaduotojas, kuris pasitaikius pirmai progai ruošėsi sprukti. Nieko nelaukęs iškėliau ranką sukurdamas dar vieną skausmo iliuziją, nuo kurios vyras vos žengęs žingsnį suklupo ant kelių susiimdamas už galvos, kurią plėšiau į skutelius. Nors išlaikyti juos abu buvo itin sunku ir reikalavo dvigubai daugiau jėgų, stengiausi neparodyti nė lašelio nuovargio ir stovėjau iškėlęs abi rankas į priekį gniauždamas pirštus į kumščius.
- Gana! Jie yra tarybos nariai ir net karalius negali prieš juos naudoti jokių galių, – griausmingu balsu riktelėjo iki šiol tylėjęs Lukas. – Arba tuoj pat visi sėdame prie stalo arba tavęs laukia baisios pasekmės.
- O tu išbandyk savo jėgas, - kreivai šyptelėjau mesdamas iššūkį jam. Luko gebėjimas buvo vienas iš retesnių. Jis gebėjo valdyti elementus tarsi valdytojas, tik Lukas jų nekūrė, o naudojosi jau esamais ištekliais.
Mūsų trumpą pokalbį nutraukė Natanielio skausmo aimana, kurią lydėjo Siterijos aiktelėjimas.
- Natanieli? – moteris papurtė vaikino kūną už pečių priglausdama savo galvą prie jo krūtinės. – Jūsų Didenybe, jo širdies ritmas mažėja. Turite kažką daryti arba jis mirs!
Atgniaužiau kumščius paleisdamas abu savo galios įkaitus. Pavaduotojas sukniubo ant žemės giliai alsuodamas ir ranka braukdamas prakaito lašelius nuo kaktos. Jau nuo pat pradžių įtariau, kad kažkas su juo ne taip. Ir neklydau – pirmai pasitaikiusiai progai, viskam ėmus klostytis ne pagal planą, jis ruošėsi pasipustyti padus. Taškai jo naudai, jog nežinojau, kokia buvo jo galia. Turėjau elgtis ypač atsargiai ir apgalvotai. Jis buvo vienas iš maištininkų. Jei sugebėjo nusigauti iki pat čia su padirbtu dokumentu, galėjo reikšti tik vieną – jis įtakingas, stiprus ir protingas.
Mano apmąstymus nutraukė į mane atskriejanti vandens čiurkšlė. It kulka ši taikėsi būtent į mane. Ilgai negalvojęs pagriebiau nuvirtusią kėdę pasinaudodamas ja kaip skydu. Lukas visada naudojo netikėtumo taktiką. Tiek kovoje, tiek pokalbyje. Šįkart buvau kiek įsiblaškęs, tačiau pasinaudodamas proga, kol vaikinas ieškojo naujo energijos šaltinio, sukūriau durtinės žaizdos iliuziją, paleisdamas visas tamsias mintis tiesiai į jo koją. Lukas garsiai suriko instinktyviai ranka susiimdamas už netikros žaizdos. Suklupęs ant žemės, vaikinas tyliai kentė mano sukurtą skausmą. Sukandęs dantis šis vis dar žvalgėsi į visas šalis, bet aš buvau asmeniškai pasirūpinęs, kad šiame kambaryje neliktų nieko, ką kažkas galėtų panaudoti prieš mane.
Išgirdęs tylų batelių kaukšėjimą nežymiai pasukau galvą išvysdamas link manęs sėlinančią Siteriją. Moteris savo rankose tvirtai laikė kėdę, kuria ruošėsi mane pulti. Bet gero budrumo dėka, mostelėjau savo ranka sustabdydamas moterį, kuria pasitikėjau labiausiai, pasiųsdamas dar vieną iliuziją. Vos po sekundės iš jos rankų iškrito kėdė, o ji pati klyktelėjo pajutusi skausmą, kuris gydytojai buvo pažįstamas, bet kartu ir svetimas.
- Už pasikėsinimą į karaliaus gyvybę, jūs esate oficialiai išmetami iš tarybos ir būsite baudžiami karalystės uždarajame teisme, - nė savo baisiausiame sapne nesapnavau, kad iššaus ši diena, kai turėsiu stoti prieš šiuos žmones. – Ar dabar, kai visi išbandėte savo jėgas, kažkas teigsis atsakyti į mano klausimą?
- Mūsų geroji ir teisingoji princesė Liusija, kartu su tuo ištižėliu Itanu, turėjo pabėgti iš rūmų ir prisijungti prie sukilimo, - vis dar stengdamasis atgauti kvapą prabilo apsišaukėlis pavaduotojas. Galėjau šimtu procentu teigti, jog Heidai buvo sutrukdyta atvykti į susirinkimą, nes moteris nepritarė šių keturių bukapročių idėjoms.
- Kokio dar sukilimo? – suraukiau kaktą išgirdęs tai, ko mažiausiai tikėjausi.
- Atrodo jau nebegalėjote mūsų nustebinti, Jūsų Didenybe, bet pasirodo mūsų karalius visiškai nenutuokia kas dedasi jam visai prieš pat nosį, - be didelių pastangų vyras pakilo nuo žemės ir prunkštelėjo.
- Apie ką tu kalbi?
Tačiau pavaduotojas nieko neatsakė, tik nusijuokė ir pasitvarkęs savo marškinių apykaklę dar kartą viptelėjo.
- Atsakyk! Arba prisiekiu, aš pats asmeniškai pasirūpinsiu, jog supūtum kalėjime, - žengęs žingsnį sugriebiau už jo marškinių apykaklės priremdamas jį prie sienos. – Nežaisk tų kvailų žaidimų, nes aš vis tiek sužinosiu visą tiesą. Geruoju arba bloguoju, bet gausiu, tai ko noriu.
- Liusė buvo vieno iš sukilėlių būrio vadė.