DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS
MĖNULIO KARALYSTĖ
- Tarybos susirinkimas -
DERENAS
Pirmasis į salę įžengė pietinių karalystės valdų prižiūrėtojas Natanielis. Kaip visada pasitempęs, iškėlęs galvą, drąsiai prisiartino prie manęs. Nutaisęs dalykišką, dirbtinę šypseną nusilenkė ir atsisėdo šalia, iš šono.
- Galvojau jau nebesulauksime šaukimo į susirinkimą, Jūsų Didenybe, - pirmasis prabilo juodaplaukis.
Vaikinas buvo panašaus amžiaus kaip ir aš, tragiško gaisro metu žuvo jo motina, tėvo niekada nepažinojo. Neturėjo jokių brolių ar seserų. Dėl panašaus mūsų likimo seniau buvome išties gana geri draugai. Nesuvokiau, kodėl vėliau tapome tokie priešiški vienas kitam. Ir šie tarybos susirinkimai nebuvo į gerą, tokiai trapiai draugystei. Jis buvo griežtas, neatlaidus ir už savo nuomonę ir nusistatymus kovojantis žmogus. Po jo mamos mirties, jam perrėmus valdymą, gyventojams teko prisitaikyti prie nemenkų pokyčių. Pakelti mokesčiai, sustiprinta sargyba, atsisakyta pusės švenčių. Nors ir bandžiau jam aiškinti, jog tokie staigūs pasikeitimai gali atnešti nepasitenkinimą ir žmonių priešiškumą, jam tai buvo nė motais. O galių pakeisti jį kitu prižiūrėtojų negalėjau. Tokie jau buvo tie Tamsos karalystės įstatymai, kurių vienas pats karalius negalėjo keisti.
- Vakar buvo gedulo diena. Tokiomis dienomis, niekas politinių reikalų nesprendžia, - atkirtau. – Mirė karalystės pirmoji princesė. Ar tai nepakankama priežastis palaukti?
- Jūsų Didenybe, - įžengė į patalpą antroji susirinkimo dalyvė Siterika, kuriai priklausė šiaurinė karalystės dalis. Padariusi tūpsnį prisėdo priešais Natanielį. – Nenoriu įsiterpti į svetimą pokalbį, tačiau aš pritariu, jums, Jūsų Didenybe. Artimo žmogaus netektis yra labai skaudus dalykas. Ir atleiskite, neturėjau progos pareikšti užuojautos. Mūsų žmonės su jumis. Meldžiamės už princesę Liusiją visa širdimi.
- Dėkoju, - liūdnai šyptelėjau prisiminęs Liusę.
Sudiegė širdį prisiminus mažąją sesutę. Skausmo šešėlis parbėgo ne tik mano veidą, bet ir Siterikos. Ketvirtą dešimtį perkopusi moteris, buvo labai artimai susibendravusi su mano seserimi. Jaunatviškoji šiaurinės dalies valdytoja puikiai mokėjo bendrauti su paaugliais, nors savo vaikų ir neturėjo. Kažkada buvo minėjusi, jog tokios pareigos užima per daug laiko ir šeima liktų nuošaly. Dar prisimenu, kaip per vieną pokylį, prie jos priėjęs turtingas ir įtakingas vyras liko skaudžiai nuleistas ant žemės. Gerbiau šią moterį, už tai, jog mokėjo pastovėti už save ir savo nuomonę.
- Atsiprašau, jog vėluoju, Jūsų Didenybe, - nemalonią tylą pertraukė į kambarį įsiveržęs jaunasis vakarinių karalystės valdų prižiūrėtojas Lukas. – Pakeliui pas jus įvyko nedidelė avariją, bet aš gyvas ir sveikas, o tai svarbiausia.
- Malonu tave matyti, Lukai, - linktelėjau galva pasisveikindamas su prieš paskutiniu atvykusiu tarybos nariu.
Kaip tik ant šių žodžių sunkias slaptojo kambario duris pravėrė man nepažįstama žmogysta. Suraukiau kaktą, nesuprasdamas, ko prašalaičiui galėjo prireikti uždraustoje vietoje.
- Jūsų Didenybe, - nusilenkė prie manęs priėjęs vyras. – Aš esu ponios Heidos, iš rytinės dalies, paskirtas pavaduotojas tarybos reikaluose.
- O kas jai nutiko? – sutrikęs paklausiau.
Heida niekada nepraleisdavo tokių svarbių susitikimų, o ką jau bekalbėti apie kito žmogaus atsiuntimą į rūmus.
- Ponia Heida apsirgo, Jūsų Didenybe, - nežymus susierzinimas skambėjo jo balse. Akivaizdžiai nejaukiai pasijutęs tariamasis pavaduotojas neramiai timptelėjo savo švarko rankovę. – Štai jos pačios parašytas laiškas jums, Jūsų Didenybe.
- Prašom sėstis, pone pavaduotojau, - mostelėjau ranka į laisvą kėdę priešais Luką. Paėmęs voką, skubiai jį atplėšiau ir greitai akimis permečiau jo turinį. Rodos, vyras sakė teisybę. – Taigi, galiausiai galime pradėti šį susirinkimą.
- Kada planuojamas Saulės karalystės puolimas? – pirmasis įsiterpė Natanielis. Kilstelėjęs antakį, tarsi, mestų man iššūkį, atsilošė, patogiau įsitaisydamas kėdėje. – Kokių veiksmų imsitės, Jūsų Didenybe?
- Aš niekada nenorėjau karo su šviesiųjų karalystės žmonėmis ir valdytojais, tačiau taip, jie yra monstrai, - liūdnai šyptelėjau.
Nekenčiau karo visa širdimi, tačiau, kitų išeičių vis mažėjo su lyg kiekviena diena. Priešas buvo itin protingas ir galingas, kiekvienas jų žingsnis dešimt kartų apgalvotas. Man koją labai kišo, patirties trūkumas ir jaunas amžius.
- Ir kur toks gėris mus nuves, Jūsų Didenybę, - vaikinas šiek tiek palinko į priekį sukryžiuodamas rankas ties krūtine. Tačiau, jam reikės pasistengti daug labiau, jei jis nori išmušti mane iš vėžių. Ir tuomet mintyse dar kartą pasikartojus jo žodžiams prisiminiau, jog dar šį rytą, iš Orsono jau girdėjau šią frazę. Stengdamas neparodyti jokių dvejopų jausmų, kilstelėjau galvą ir kreivai šyptelėjau. Dvejonės dėl šių žmonių ištikimybės man kiek padidėjo, tačiau nenorėjau daryti skubotų sprendimų ir prielaidų. – Mes laukėme jau pakankamai ilgai. Turime juos pulti.
- Galbūt pirmiausia išklausykime ką mums nori pasakyti Derenas? – Natanielio ryškų susierzinimą ir nepasitenkinimą nutraukė Siterika. – Aš manau, jog mūsų karalius, turi planą.
- Ačiū, - linktelėjau galva padėkodamas už mandagų vaikino sudrausminimą. Jo planas buvo visiems suprantamas – išvesti mane iš kantrybės, jog pasielgiau nederamai. Jo šeima, būdama viena iš stipriausiųjų, ne vieną kartą taikėsi į sostą. Kurį laiką buvo ramu, tačiau akivaizdu, jog šis juodaplaukis nežadėjo žaisti švariai. - Šio susirinkimo metu, kaip tik būtent dabar, esu išsiuntęs būrį savo žmonių į Šviesos karalystę.
- Absurdas! – Natanielis riktelėjo pertraukdamas mane. – Tu juos nusiuntei į mirtį. Ar nepameni, kas nutiko paskutinį kartą?
- Tylos! – riktelėjau trenkdamas kumščiu į stalą. – Nors ir priklausai tarybai, tai neduoda tau jokios teisės šitaip negerbti savo karaliaus!
- Atsiprašau, Jūsų Didenybę, - nuleido savo balso toną Natanielis.
- Kaip ir sakiau, pasiųsti žmonės turės į mūsų karalystę pargabenti vieną labai svarbų žmogų, - išsitraukęs iš už švarko įkištą voką pastūmiau jį priešais susirinkusiuosius. Pirmasis juodąjį lapą paėmė pavaduotojas. Akimis greitai permetęs informaciją kiek susiraukė, tačiau tylėjo ir perdavė voką Lukui, o šis Natanieliui, kol galiausiai laiškas atsidūrė Siterikos rankose.
- Kam jums reikia šitos mergaitės? – pirmasis prabilo pavaduotojas, vos tik atgavau juodąjį voką. – Ar tai dėl jos reto elemento?
- Šviesieji ją palaikė mūsų šnipe, - ramiai atsakiau. Vienintelės Siterikos veide išvydau nedidelę nuostabą. Kiti trys vyrai nė nesureagavo. Įtariai nužvelgęs nepažįstamąjį priminiau sau, jog vengčiau kalbėti apie kažką itin slapto. Nepasitikėjau šiuo žmogumi net jei jis ir turėjo savo prižiūrėtojos patvirtinimą. – Todėl mums reikia sužinoti kodėl. Ir tai taškas. Niekas nieko jau nebegali pakeisti.
Šalia manęs sėdėjęs Natanielis sugriežė dantimis žvilgtelėdamas į Luką, kuris nežymiai papurtęs galvą staigiai nusisuko nuo jo.
- Taip pat pranešu, jog rytoj iš pat ryto išvykstu į laisvąsias žemes, karalystėje paliksiu patikimą žmogų, kuris mane pavaduos, kol būsiu išvykęs su reikalais, - pranešiau paskutinę netikėtą naujieną tarybos nariams. Persimetę vienas su kitu sutrikusiais žvilgsniais atsisuko į mane. Jų veiduose švietė aiškus pasimetimas, tarsi, tai buvo ne tai ką jie planavo išgirsti.
- Ko jums ten, Jūsų Didenybe? – gavęs progą pasireikšti prabilo Lukas. Visada tylus ir per daug nesireiškiantis vaikinas, atrodė, slėpė daugiausia paslapčių. – Ten gyvena vien pabaisos! Kokie reikalai gali būti sprendžiami su išdavikais? Prieš tūkstantį metų jie mus paliko mūšio viduryje!
- Tai buvo jų protėvių klaida, ne jų vaikų, - mečiau piktą žvilgsnį į įsiutusį Luką. – Jei taip galvotume apie kiekvieną, tai tu, Lukai, dabar nesėdėtum čia, prie šio stalo.
- Jūsų Didenybe, su visa derama pagarba, noriu pasakyti, kad tai didžiulė klaida, - Siterija suskubo gelbėti Luką. – Niekas ten iš pašaliečių nė kojos nebuvo įžengę nuo neatmenamų laikų.
- Pasaulis turi keistis. Mums reikia sąjungininkų. Kovos lauke šviesieji pranašesni už mus, - kad ir kaip nenorėjau to pripažinti, bet būdami tokioje beviltiškoje padėtyje turėjome imtis visų galimų priemonių. – Mano tėvai įsivaizdavo ne tokį pasaulį, kuriame dabar gyvename. Ir aš nežadu stebėti, kaip viskas ką tiek ilgai kūrėme ir statėme sudegs ugnyje. Visi mes žinome, ko gali griebtis mūsų priešai. Jie išžudė dešimtis nekaltų vaikų, šimtus mūsų karių, nes mes buvome nepasiruošę. Galbūt mes ir pralaimėjome vieną mūšį, bet karas dar tik prieš akis. Taip, aš suprantu, kad ilgai nuo jo nepabėgsime, bet turime išbandyti visas galimybes.
- Aš visiškai prieštarauju, tokiam jūsų sprendimui! – neištvėręs suriko Natanielis. – Galvą guldau, jog niekas nepritaria jums.
- Man nerūpi. Mano, kaip karaliaus, žodis yra paskutinis. Ir man visiškai vienodai, kad to pagal įstatymus negaliu padaryti, tačiau aš atsisakau visos tarybos. Esate laisvi.