Prie karalystes skiriančios didžiosios sienos
Viską dengė tamsa. Ilgiausią metų naktį švietė jaunasis mėnulis, padėdamas mažam našlaičiui berniukui pasiekti savo tikslą. Blausi šviesa skverbėsi pro medžių šakas apšviesdama būtent tą takelį, kurio reikėjo šešiamečiui. Murzinas, tikriausiai, nesiprausęs jau kelias savaites, išaugti suplyšę ir ne kartą lopyti rūbai vos besilaikė ant smulkaus vaiko kūno. Jo pilvas prašė maisto, o ir akys lipte lipo reikalaudamos miego. Bet berniukas nesustojo. Nedrąsiai judėjo pirmyn. Našlaitėlio galvoje sukosi begalė minčių. Jis įsivaizdavo save kartu su mama ir tėčiu, net ir su vyresniąja seserimi sėdinčius prie vieno didelio stalo, apkrauto įvairiais valgiais bei saldžiais skanumynais. Šalia jo buvusi mama jam šypsosi ir klausėsi kaip jis pasakojo, jog mokykloje gavo didžiausią įvertinimą iš visos klasės už geriausiai atliktą magijos projektą. Tėtis prisijungė prie jų pokalbio ir pagyrė savo sūnų, o sesuo kreivai šyptelėjo, tačiau taip pat didžiavosi savo broliu, kuris svajojo tapti toks pat kaip ir jo tėvas – karališkųjų rūmų sargybos vadu. Tai buvo jo svajonė. Ir nuo tokių minčių berniukui suskaudo širdis. Tarsi milžiniška adata, jis pajautė stiprų dūrį. Ilgesys. Skausmas. Našlaitis norėjo ir vėl būti kartu su šeima. Ir jam nerūpėjo, ką turės padaryti, jog vėl juos sutiktų ir galėtų dar kartą apkabinti. Vaikas tikėjo, kad tai buvo jo kaltė. Manė, jog per jį žuvo jo šeima. Jis buvo kitoks nei kiti. Gimęs tamsiųjų šeimoje su galia, kuri priklausė šviesiesiems. Berniukas buvo ugnies valdytojas. Ir tai buvo priežastis, dėl kurios jiems paskyrė mirties bausmę. Tačiau šviesiaplaukis pabėgo ir davė sau pažadą – jis privalėjo išgelbėti savo šeimą.
Nedidelis ūgis dažnai gelbėjo nuo įvairių kliūčių. Tamsa jo visiškai negąsdino. Labiausiai berniukas bijojo savęs, o tiksliau savo galių. Nedrįso pasinaudoti jame tūnojusia ugnimi, kuri būtų pagelbėjusi greičiau rasti vietą, kurios jis ieškojo.
Miškas retėjo, pavieniai medžiai išdavė, kad jis jau netoli. Netikėtai sukilęs vėjas savo lediniais pirštais braižė našlaičio odą. Ilgi plaukai krito jam ant akių. Bet net ir šaltis jo negąsdino taip, kaip mintys, jog amžiams prarado savo šeimą.
Berniukas bandė prisiminti sapną, kurį sapnavo praėjusią naktį. Jame pasirodžiusios trys moterys pažadėjo jam, kad sugrąžins jo šeimą, jei tik jis išlaisvins jas iš pilies. Vaikui nerūpėjo, kas jos ir kodėl sulaukė tokio pasiūlymo. Jis nieko nelaukęs sutiko ir vos prabudęs išsiruošė į kelionę. Jo mintyse sukosi tik viena. Pagaliau berniukas ir vėl pamatys savo tėvus. Jam nereikės slampinėti tuščiomis apleistų miestelių gatvėmis ir maldauti maisto iš nepažįstamųjų.
Ant jo delno švytėjo mėnulio karalystės žemėlapis, kuris padėjo surasti paslaptingąją, seniai visų pamirštą Monoefijos pilį. Ir štai sustojęs prie apgriuvusių vartų jis giliai įkvėpė, tarsi bandydamas pasisemti kuo daugiau jėgų. Drąsos mažajam netrūko. Jis sukorė tokį ilgą kelią iki šios vietos vienui vienas, kad net nusprendė, jog jis bebaimis. Tačiau didieji pavojai jo dar tik laukė.
Pasiekęs laiko nepaliestas duris, našlaitis nė nedvejodamas jas pravėrė. Šios be jokio vargo atsivėrė, lyg būtų laukusios šio svečio. Ir vos berniukas pateko į vidų jos užsidarė, paskandindamos jį visiškoje tamsoje.
Veilas – toks buvo šviesiaplaukio vardas. Berniukas suvokė, kad norėdamas surasti tą kambarį, kuriame gyveno moterys iš sapno, turės pasinaudoti skausmą jam atnešusia galia. Sutelkęs savo mintis jis iškvietė baltąją ugnį, kuri akimirksniu sužibo jo delne kartu apšviesdama ir patalpą, kurioje stovėjo jis. Nesidairydamas, bėgte pasileido ieškoti laiptų vedančių į kambarį, pačiame paskutiniame aukšte, apačioje.
Veilo veide švietė seniai matyta ir išsiilgta šypsena. Tačiau kuo arčiau jis artėjo link savo tikslo, tuo sunkiau jam buvo judėti. Tarsi nematoma jėga jam trukdė laisvai judėti. Ir tai nebuvo nuovargis. Kažkas vis stūmė jį atgal. Berniukas iš visų jėgų priešinosi. Bet paslaptingoji galia ėmė dar stipriau jį veikti ir nebeišsilaikęs ant kojų trenkėsi į sieną. Jo lūpas paliko skaudi skausmo aimana. Ir kai jau akyse ėmė kauptis pirmosios ašaros, Veilas subarė save ir vėl atsistojo. Be jokių dvejonių yrėsi pirmyn garsiai šaukdamas, tarsi tikėdamas, kad jo riksmas nugalės šią magiją.
Plačiais rankų mostais su delne degančia baltąją ugnimi jis pasiekė milžiniškas metalines duris. Jėga priešinosi Veilui, buvo kaip niekad stipri ir stūgaujantis vėjas plėšė paskutinius jo suplyšusius rūbus. Berniukas norėdamas tvirtai į kažką įsikibti ir bent trumpam atgauti kvapą griebėsi už durų rankenos.
Netikėtai viskas nutilo. Tarsi, nieko nė nebūtų nutikę. Jokio vėjo. Tik spengianti tyla. Tačiau ją tuoj pat nutraukė krebždesys prie durų kitoje jų pusėje.
- Našlaitėli, - vos girdimas šnabždesys pasiekė šviesiaplaukio ausis.
Berniukui nepatiko, kai jį taip vadino.
- Aš nesu našlaitis! – riktelėjo šis atgal tam kas stovėjo už durų. – Mano šeima sugrįš! Jūs man taip pasakėte.
- Taip... – ne itin aiškus murmesys paliko kažkieno lūpas. Nežinia, ar susikalbėti trukdė durys, ar žmogysta išvis nemokėjo gerai šnekėti. – Berniukas iš sapno. Paliesk durų vidurį.
Veilas nedrąsiai atitraukė ranką nuo rankenos, kad galėtų nužvelgti duris. Jo kūne lakstė vis didėjantis jaudulys, jog pagaliau, po kelių savaičių, jis susitiks su šeima. Taip kaip ir pažadėjo trys moterys.
Iš neįprasto metalo pagamintos milžiniškos durys buvo išgraviruotos įvairiais ženklais, kuriuos kažkada matė nupieštus savo vyresnės sesers mokykliniame vadovėlyje. Tačiau tuo metu jam nerūpėjo jokie mokslai ir dabar šviesiaplaukis nė nenutuokė ką tie ženklai reiškė. Jo akys užkliuvo už didžiulio rato, kuriame pavaizduota ugnis ar bent jau kažkas labai panašaus į ją. Nedvejodamas šis pasistiebė ir pridėjo delną prie rato vidurio.
Po kelių sekundžių pasigirdo atrakinamos spynos garsas ir netrukus atsivėrė seniai užvertos durys, kurios neturėjo būti atidarytos. Pro jas staigiai, lyg vejamos išlindo trys moterys. Pirmoji išėjusi, kiek leido matyti tebešviečianti baltoji ugnis, buvo aukšta, tamsių trumpų plaukų moteris, vilkėjusi ilgą juodą suknelę ir tokios pat medžiagos apsiaustą. Iš jos paskos sekė raudonplaukė, kiek žemesnio ūgio. Jos kūną dengė tamsus, kiek netvarkingas sijonas ir trumpa palaidinė. Trečioji atrodė kuklesnė. Panaši į medžiotojos apranga, niekuo neišskirtiniai vidutinio ilgio plaukai ir mėlynas apsiaustas. Iš jų visų ji vienintelė buvo su kelnėmis ir batais.
Jų lyderė, tamsiaplaukė moteris žengtelėjo arčiau jas išlaisvinusio berniuko. Šis stengdamasis paslėpti kylančią baimę pažvelgė jai į akis.
- Kas jūs? – prabilo Veilas.
- Tikriausiai mus vis dar tebevadina vyriausiomis Efijomis, - atsainiai, su šiek tiek noro pasigirti, prisistatė jauniausioji medžiotoja.
Berniukas suvokęs, kad išleido tris pasaulyje pavojingiausias raganas staigiai užgesino ugnį palikdamas koridorių skendėti tamsoje. Ir šis jau buvo besiruošęs bėgti, kai netikėtai kažkas sugriebė jam už kaklo ir pakėlė į orą. Skausmo perpildytas šauksmas paliko Veilo lūpas, sustingdydamas visą jo kūną. Atrodė, tarsi nematomi blogio pirštai stipriai spaudė jį, bandydami sutrupinti jo silpnus kaulus. Paslaptingoji jėga vis skverbėsi gilyn sukeldama dar didesnes kančias. Nežmoniška agonija.
Jam ėmė trūkti oro. Berniukas duso negalėdamas įkvėpti oro. Širdis jo krūtinėje vis dar trankėsi kaip pašėlusi. Našlaitis, tarsi į krantą išmesta žuvis žiopčiojo gaudydamas orą. Dėl deguonies trūkumo, atrodė, lyg Veilo gerklė degte degė. Jis nesuvokė kas tokia buvo mirtis, tačiau kažkur giliai savyje žinojo, jog artėjo jo pabaiga. Ir viskas ko jis troško savo paskutinėmis minutėmis buvo, tai, kad jo šeima būtų išgelbėta iš mirusiųjų pasaulio.
Staiga šviesiaplaukio skruostais besiritančios ašaros užšalo. Lašeliai krito ant seno pilies grindinio duždami tarsi stikliniai. Berniuko kūnas apsitraukė ledu, kol galiausiai jo paties valdomas elementas pasiglemžė jo gyvybę. Tačiau tai buvo ne jo kaltė.
- Tai ką seserys, atėjo keršto valanda! – pikdžiugiškai nusijuokusi Efijų lyderė vienu rankos mostu patraukė iš kelio suledėjusi berniuko kūnų, šį sviesdama į sieną ir paversdama ledo dulkėmis. – Pagaliau galėsime priversti tuos išsigimėlius kentėti.
************
Taigi, su šiuo epilogu ir užbaigiu pirmąją dalį. Net pati gerai nesuvokiu, kokie jausmai maišosi tiek širdyje, tiek mintyse. Kartu ir džiaugiuosi, tačiau kartu ir liūdžiu. Šią istoriją rašiau tikrai ilgai. Ne kartą ir mečiau visus darbus, peikiau save, kam pradėjau kažkokias nesąmones rašyti ir darytis sau gėdą. Bet pasibaigus dienai, visada savimi didžiavausi, kad išdrįsau, išbandžiau ir padariau. Susigyvenau su šios istorijos netobulais veikėjais, jų jausmais ir išgyvenimais. Todėl jų dar nepaleisiu ir stengsiuosi kuo greičiau sugrįžti su nauja dalimi. Kadangi, ši istorija yra rašoma iš kelių žmonių pusių, tai viską padaro dvigubai sudėtingiau, o norint gero rezultato reikia įdėti ir daug pastangų. Iki susitikimo!
Sekite mano profilį arba įsidėkite šią istoriją į savo reading list'ą ar biblioteką, kad gautumėte naujausias naujienas:)
Drąsiai rašykit man jei tik norite pabendrauti ar šiaip neturite ką veikti:)
Kokios Jūsų mintys apie istoriją ir jos pabaigą?