Įėjusi į namus, nusiavusi batus pamačiau svetainėje sėdinčius tėvus, su gausybe popierių ant stalo. Priėjau prie jų ir pasisveikinau:
-Sveiki
-Sveika dukryte,- atsakie jie abu.
-Kodėl jūs namie, o ne darbe?
-Nes, kaip matai, daug darbo turime namie. Reikia sutvarkyti kalnus dokumentų. Išeiname iš šio darbo, kuriame dirbome kartu su mama,- tarė tėtis.
-Kodėl? Aš maniau, kad jums patinka ten dirbti, taip pat ir užmokestis nemažas,- nelabai juos supratusi paklausiau.
-Naa.. Tu esi jau didelė, savimi mokanti pasirūpinti mergina tiesa?- paklausė mama.
-Na taip, bet ka tai turetų reikšti?- vis dar nieko nesupratau.
-Naa.. - Nutęsė tėtis.
-Tai? Ar galit man pasakyti kas čia dedasi?- nebeištvėrusi pratrūkau. Nekenčiu kai tėvai kalba užuomenomis.
-Dukryte,- pradėjo tėtis.- Mes su tavo mama sudarėme sandėrį su labai didele bendrove ji mums mokės keturgubai daugiau negu dabar mes uždirbame. Ir viskas būtų puiku, jei ne tai, kad ta bendrovė yra Kalifornijoje. Taigi, mes su tavo mama, važiuosime ten dirbti.
Staiga man aptemo protas.
-K-k-kur???-pradėjau mikčioti.- jūs juokaujat? Į Kaliforniją? Ir mane paliksit vieną?
-Kere, vienos tavęs tikrai nepaliksim,- tarė mama.- Tau kompaniją palaikyti rytoj iš Floridos atvažiuos tavo pusbrolis Stefanas, kadangi šiais metais nesirinko studijų, tai turi daug laisvo laiko.
...Stefanas. Na žinoma kas kitas. Su juo mano santykiai niekada nebuvo geri. Vaikystę praleidome kartu. Man yra išlikę tiesą sakant nekokie prisiminimai. Kadangi jis yra vyresnis(dabar jam 20 metų), vaikystėje visada turėdavau viską daryti pagal jį. Jis net buvo sukūręs taisykles, kurių laikydamasi galėdavau būti su juo ir jo draugais. Na, o paauglystėje, mes beveik nebendraudavome, susitikdavome tik per šventes, per kurias susirenka visa giminė. Na, o dabar iš daugumos žmonių girdėjau, kad jis stipriai pasikeitė. Iš mielo Stefano, jis tapo rūkančiu, geriančiu ir laisvo elgesio Stefanu. Žinoma mano tėvai to nežino...
-Stefanas? Na PUIKU..-pabrėžiau žodį "puiku".- Kelintą valandą jis rytoj turėtų atvykti?
-Kiek supratau, tai vakare,- tarė mama.- nes skrydis yra 16valandą.
-Niu supratau..-numykiau.- O kada išskrendat jūs ? Bei kada žadat grįžti?
-Skrydis penktadienio vakare,- tarė tėtis.- O grįžti, turėtume prieš Kalėdas. Beje kas 2 savaites tau pervesime pinigų.
-Aišku,- ir vėl numykiau.- Tai aš jau einu į kambarį.
Ir užlipau į antrą aukštą tėvus palikusi su kalnu popierių.
Įėjusi į savo kambarį kuprinę numečiau ant žemės, o pati griūvau į lovą. Aš taip nelaukiu pusbrolio...Tikiuosi, kai jis čia gyvens, nebus jokių nesąmonių.
Taip begulėdama ir galvodama labai užsimaniau pamiegoti. Žadintuvą nusistačiusi valandai iki 17h. Ėmiau ir užmigau...