6:30
Žadintuvas. Išjungiu jį. Gulėdama lovoje, klausausi kaip vandens lašeliai skaudžiai trenkiasi į kambario langą. Lyja. Nekenčiu lietaus, ypač rudenį. Galbūt todėl, kad ruduo man primena mane pačią. Jis niūrus, liūdnas, prislėgtas. Taip pat jaučiuosi ir aš. Tiesa, ne visada tokia buvau. Seniau būdavau begalo linksma, laiminga, bei besišypsanti. Viskas pasikeitė, kai išsikraustė mano ilgametė geriausia draugė vardu Ema. Mes su ja būdavome labai atviros, kalbėdavomės įvairiausiomis temomis. Galėdavau jai patikėti savo didžiausias paslaptis. Ji su tėvais išsikraustė vasaros gale, prieš pat naujus mokslo metus. Tai reiškė, kad visus artėjančius iššūkius mokykloje turiu įveikti pati, kadangi su savo klase beveik nebendravau. Niekada, nebuvau iš tų savimi pasitikinčių merginų, neieškanti žodžio kišenėje. Taigi be geriausios draugės tapau dar kuklesnė, pažeidžiama ir lengvai įskaudinama.
6:45 Trr... Skamba antrasis žadintuvas, jis mane ir vėl išbudina is kasdieninių pamąstymų ir užsisvajojimų.Visada nusistatau juos du, kadangi žinau, kad galiu pavėluoti į mokyklą. Keliuosi ir kaip visada atlieku rytinę mankštą, nes tik ji ryte man padeda išsibudinti. Poto einu į dušą. Leidžiu šiltiems vandens lašeliams bėgti mano kūnu. Taip prabūnu apie 5 minutes. Kūną nusausinusi rankšluoščiu išeinu iš dušo kabinos. Stovėdama prie spintos ilgai neužtrunku, kadangi nesu iš tų panelių kurios turi begalę drabužių. Šiandien nusimato šalta, bei lietinga diena apsivelku bordo spalvos šiltą megztuką ir tamsiai mėlynus džinsus. Apsirengusi trumpai prieinu prie veidrodžio, žiūrėdama į savo atspindį susišukuoju plaukus ir surišu juos i lengvą kuoduką. Šiek tiek jį pavėlusi, atsidarau savo kosmetikos stalčių. Makiažo daug nenaudoju, tik pasiryškinu antakius ir padažau akis tušu. Pasigražinusi, pasiėmu kuprinę su knygomis ir išeinu iš savo kambario. Tyliai, kad nepažadinčiau tėvų, nusileidusi laiptais į pirmą namo aukštą padedu kuprinę prie laukinių durų, o pati einu į virtuvę pusryčiauti. Labai retai būna, kad noriu rytais konors užkąsti, bet šį ryt mano skrandis prašosi būti pamaitintas. Tad pasiėmu bananą. Po keliolikos minučių pasižiūrėjusi į telefono laikrodį suprantu, kad jau laikas eiti į mokyklą. Tyliai prieinu prie spintos ir užsidedu odinę striukę, bei batus, pakeliu nuo žemės kuprinę, žinoma nepamirštu skėčio ir išeinu iš namų. Eidama į mokyklą per ausinukus klausausi muzikos, ji mane nuramina. Po maždaug 15 minučių kelio atsiduriu prie mokyklos vartų. Iškvėpusi orą per burną žengiu pro juos.
Štai ir pirmoji istorijos dalis. Ar sudomino? :)