Istorija yra taisoma (vietomis ir perrašoma), todėl atsiras naujų skyrių, kelių veikėjų vardai skirsis nuo ankstesnės kūrinio versijos. Smagaus skaitymo ♥ P.S. Kai kurie skaitytojų komentarai yra seni, todėl jei skaitote kūrinį iš naujo - praleiskite juos! :)
PIRMAS SKYRIUS
SAULĖS KARALYSTĖ
- Kraujo ugnis -
NESTIJA
Vienas, du, trys. Aš nekenčiau to mintyse nepaliaujamai skambėjusio įkyraus ritmo skaičių.
Žengiau žingsnį į priekį su lyg pirmu skaičiumi. Surankiojusi visas savo pasiklydusias mintis sekundei užsimerkiau ir tuomet staigiai tiesiau balta ugnimi apgaubtą kumštį į priekį, tačiau, mano nelaimei, į taikinį nepataikiau. Galiausiai reikėjo tūptelėti norint išvengti priešininko smūgio. Pastarąjį mokėjau geriausiai. Apskritai man itin gerai sekėsi išsisukti nuo įvairių dalykų, neužsikrauti ant pečių atsakomybės ir kitų problemų. Jei tai būtų vertinama pažymiu – gaučiau vien tik dešimtukus. Būtų neblogai, tiesa?
Šie judesiai tarsi šokis. Ar bent jau taip sakydavo mano įmotė. Tik čia mes nevilkime auksu ir įvairių spalvų brangakmeniais padabintų pustų balinių suknelių. Paprasta mokyklinė uniforma, pasiūta iš karščiui ir ugniai atsparios medžiagos, puikiai atliko savo darbą ir saugojo mano drabužius nuo liepsnų. Kad ir kaip būčiau troškusi bent kartą gyvenime užsivilkti suknelę kainuojančią daugiau nei keliasdešimt metalinių pinigų, čia ji būtų baisiausiai netikusi. Ir taip jau jaučiausi it turėčiau tris kojas, kurios nerasdamos sau vietos maišėsi viena su kita.
Vienas, du, trys. Koja į priekį, ištiesti ranką ir pasilenkti. Dar kartą pakartojau šį pratimą jau kiek labiau pasistengdama atsilaikyti ant kojų, tačiau mano mintims nuskrajojus kažkur tolyn ir vėl nepataikiau. Nesugebėjau įveikti penktoko užduoties, nors tuoj bus visi metai, kaip sėdėjau vienuoliktoje klasėje.
Buvau įstrigusi beviltiškoje situacijoje, bet ką padarysi. Vis tiek neplanavau baigusi mokyklą tapti karališkąja sargybine ar kariauti, kokiuose milžiniškuose karuose. Mano priešininkams neliktų jokio kovos įdomumo su manimi.
- Velnias, - tyliai suburbėjau išgirdusi kitų mokinių džiugius šūksnius teisingai atlikus naujus judesius.
Atsilikau nuo jų jau visa galva. Nors ir nebuvau prasčiausia moksleivė, visgi lygiavausi į geriausius. O šie tai tikrai mėgo pasididžiuoti savo pasiekimais pašaipiai nužvelgdami kiekvieną, jų nuomone, nevykėlį.
Būrys talentingų mano bendraamžių, aštuoniolikmečių, prižiūrimi trenerės, šiuo metu praktikavosi ką tik širdis geidė. Porose po du kartojo vis įmantresnius žingsnius, iki kurių manęs dar laukė ilgokas kelias.
Pradžioje ir aš stengiausi tapti tokia, kaip ir visi, tačiau širdis žinojo, kad taip niekada nebus, nors protas ir atsisakė tikėti. Saulės ar dar kitaip vadinamoje Šviesos karalystėje privalu išmokti nepriekaištingai kautis. Kažkada labai seniai buvusi viena bendra karalystė, jungusi visus skirtingus sugebėjimus turėjusius žmonės skilo pusiau ir nuo pat tų laikų, kurie siekia jau tūkstantį metų, abi šalys stovi ant karo slenksčio.
Liko tik Saulės ir Mėnulio karalystės. Dvi nesutaikomos priešės, galinčios viena kitai nukasti galvą už netinkamą žodį.
Mums kiekvieną dieną mokykloje kalė į galvą – tamsieji jūsų nepasigailės, jie nė nedvejodami nužudys jus. Jiems niekas nerūpi, jie siaubingi monstrai. Mokėjau tai jau atmintinai lyg kokį nevykusį eilėraštį.
Žinojau, kad tai dėl jų kaltės viena taiki karalystė skilo į dvi, atskyrusi elementų valdytojus (tokius, kaip aš, galinčius sukurti ugnį, vandenį ir kitus elementus) ir apdovanotuosius, gavusius įvairų galių, tokių kaip telekinezė, milžiniška galia, minčių kontroliavimas ir daug kitų. Labai nesidomėjau istorija, apsiribojau ties tuo, ką girdėjau mokykloje. Ir šitokio priminimo pakako, kad dar labiau stengčiausi atlikti tą nelemtą kovos pratimą. Atsirado noras prakeikti tą visą karą, dėl kurio dabar turėjau kankintis šiame stadione.
Sostinėje jau leidosi saulė. Artėjo vakaras, o tai reiškė ir šios pragariškos treniruotės pabaigą. Nors stadione buvo įrengta aukščiausio lygio apšvietimo sistema, gatvės arčiau mano namų stokojo tos šviesos. Išpaikintiems Šviesos karalystės kilmingiesiems nerūpėjo, kad galėjo žūti vienas kitas valdytojas. Svarbiausia, jog patys būtų saugūs už savo rūmų sienų, atskirti nuo visų paprastų žmonių problemų ir likusio pasaulio. Kaip patogu.
Nerangiai man judant rankose suvirpėjo baltosios ugnies liepsnelė grasindama, jog bet kurią minutę užges. Kiekvieną kartą bandydama suvaldyti šį neprijaukintą elementą susidurdavau su didžiuliais sunkumais. Čia aš buvau vienintelė tokį turinti. Ši raudonosios ugnies atšaka, nėra natūralus elementas, kokiais gali pasigirti visi likusieji. Prieš tūkstantį, o gal ir daugiau metų, kas dabar pasakys, kada tiksliai viskas įvyko, grynakraujės raganos Efijos per klaidą sukūrė baltąją ugnį princesei, pirmajai šviesiųjų karalienei. Todėl visi tikėjosi iš manęs kažko daugiau nei iš tiesų galėjau. Gi raganos buvo vienos galingiausių būtybių visose karalystėse, todėl kiti manė, kad turėčiau būti stipresnė nei įprasti valdytojai. Tad nuo tos dienos, kai tik įžengiau pro mokyklos duris, tapau visų varžove. Nežinau, džiaugiausi ar liūdėjau nepateisinusi jų lūkesčių.
Akimirką užmerkusi akis įkvėpiau didelį gurkšnį oro ir dar kartą pašaukiau savo ugnį. Norėdama susidraugauti su elementu turėjau pati tapti draugiškesnė. Kaip tai padaryti? Velniai težino. Kiekvienam elementui būdavo skirtingai.
Po kelių sekundžių, kurios, rodės, tuoj pavirs į kankinančias valandas, mano rankas apgaubė žymiai didesnės ir įspūdingesnės liepsnos. Jos odos nedegino, tik maloniai šildė ir kiek kuteno. Žinoma, kitų elementų valdytojams ši liepsna buvo labai pavojinga. Įsisiautėjusi ugnis galėjo griauti, žudyti ir kelti sumaištį.
Ilgai nelaukusi mečiau savo kumštį į priekį pati šiek tiek pakrypdama į šoną. Viskas ir vėl vyko ne taip kaip turėjo. Atsidūrusi ant vienos kojos nerangiai susvirduliavau vos išlaikydama pusiausvyrą. Vienas, du, trys. Mintyse suskambo taktas. Aplinkoje nesigirdėjo jokios muzikos, tačiau aš nemokėjau nei šokti, nei kautis.
Norėjau čia ir dabar kristi ant žolės ir kokią vieną kitą valandą pagulėti. O po to padegti visą stadioną, kad daugiau niekada gyvenime man nereikėtų matyti šios vietos.
- Nestija, susikaupk! – kiek suirzusi šūktelėjo trenerė. Manau, šiai moteriai buvau tikras galvos skausmas. – Smogdama kiek labiau tūptelėk, - pratęsė mokytoja.
Lengviau pasakyti nei padaryti. Nepatikliai žvilgtelėjau į aplink ranką apsivijusius ugnies liežuvius, kurie man priminė apie jau keturis metus ramybės neduodantį sapną. Deganti raudonosios ugnies liepsna naikino viską ką palietė, o aš įstrigusi vaizdinyje be garso šaukiau. Sapnuoti nebuvo normalu tarp elementų valdytojų. Kodėl? Neįsivaizdavau jokio logiško paaiškinimo. Kažkodėl niekam kitam nekilo toks klausimas ir aš su savo mokyklinės kortelės suteikiama prieiga prie bibliotekos, nieko joje neradau. Atrodė, jog daugelis net nežinojo apie tokį dalyką, kaip sapnai.
Įkvėpusi oro eilinį kartą bandau išvalyti savo galvą nuo nereikalingų minčių, tačiau mano stropiai planuotą antrąjį puolimą sutrukdo netikėtai tiesiai į mano veidą atskridusi vandens srovė. Išmušta iš vėžių skaudžiai šleptelėjau ant žolės.
Ausyse ėmė nemaloniai spengti. Įkyrus cypimas užgožė visus aplinkinius garsus. Jaučiausi lyg būčiau nubėgusi keletą kilometrų be jokio atokvėpio. Maudė kiekvieną kūno raumenėlį, o alsuodama pravėrusi burną, tikriausiai, atrodžiau, kaip šuo. Tiek iš tos garbės turint pirmosios karalienės elementą.
Ranka nubraukiau ant veido prilipusias šlapias plaukų sruogas. Bandžiau nuraminti įsisiautėjusį širdies plakimą, tačiau tik dabar suvokiau, kokia iš tikro pavargusi buvau.
- Nagi, Tija! - linksmai šūktelėjo mano geriausia draugė Letė, kuriai ir priklausė visi laurai parklupdžius mane. – Nebūk tokia susikausčiusi. Atsipalaiduok.
- Pažiūrėk, kaip dabar atrodau, - suzyziau. Negalėjau apsispręsti ar buvau labiau susierzinusi, ar įpykusi ant draugės. – Ir Lete, juk žinai, kad nemėgstu, kai kas nors taip mane vadina.
Trumpaplaukė ištiesė man savo ranką padėdama atsikelti nuo minkštos žolės. Įsikibau į ją ir jau kitą sekundę vėl stovėjau ant kojų, tvirtai įsikabinusi į žemę tarsi kažkas ir vėl kėsintųsi mane patiesti ant žemės.
Letė mėgo krėsti tokias išdaigas, kurios, pabrėžiu, jos nuomone, buvo juokingos. Tačiau, kaip ne kartą nukentėjusi nuo tokių nekaltų žaidimų, galėjau pasakyti, kad tai visai nelinksma. Dabar sustirusi trypčiojau bandydama išsikviesti ugnį, bet ši visai nenorėjo manęs klausyti. Na ir velniop. Velniop visus ir visą tą karą. Man jau gana.
- Aš žinau, - draugiškai šyptelėjo Letė. Jos tamsiuose plaukuose sušvito daug mažų mėlynos spalvos sruogelių. Šios mane nukėlė į prisiminimą, kuriame mergina prieš keletą metų grasino pabėgsianti iš namų, jei tėvai jai neleis nusidažyti plaukų. Tuomet visi trys dažėme merginai plaukus, nes tėvai kategoriškai uždraudė vykti pas plaukų meistrą. Šiandien mes likome tik dvi. Deja, bet neišskiriamas trejetukas suiro. – Puikiai tave suprantu.
Nežinau ką galėjau į tai atsakyti. Nebuvau tikra, kad ji žinojo, kaip iš tiesų jaučiausi. Nepasižymėjau dideliu plepumu, kalbėdavau tik kai reikėdavo. Nors ši savybė ir nepriskiriama prie geidžiamiausiųjų dešimtuko, tačiau man patinko mėgautis tyla. Kai mieste girdi vien tik automobilių dūzgimą, žmonių šūksnius ir kitus įvairūs garsus, ne nuostabu, jog ramus kampelis tapdavo tikra atgaiva mano ausims. Retas malonumas.
Letė buvo aiški mano asmenybės priešingybė. Ji mėgo būti dėmesio centre, neatsisako pabendrauti su kiekvienu ją užkalbinusiu žmogumi. Mokyklos žvaigždutė. It kino filmų garsenybė, turinti nemenką gerbėjų būrį. Bet man tai netrukdė. Su Lete niekada nebus nuobodu.
- Ar ir vėl sapnavai tą sapną? – davusi akimirką atsikvėpti, draugė nedrąsiai priėjo arčiau. Man ši tema buvo jautri ir labiau priskiriama prie nediskutuotinų pokalbių sąrašo, tačiau Letė nepraleisdavo progos pasidomėti. Kad ir kaip džiaugiausi, tokiu draugės rūpestingumu, man nepatiko apie tai kalbėti. Taip pat netroškau gauti dar vieną priežastį, dėl kurios mokiniai mane imtu laikyti dar didesne keistuole.
Prieš akis ir vėl iškilo tos pačios raudonos liepsnos. Pažiūrėjusi į savo pasirodžiusį elementą nebemačiau tos širdžiai artimos baltos spalvos. Dominavo vien tik kraujo raudona, o galvoje ėmė skambėti tas siaubą keliantis nepažįstamo padaro riaumojimas. Staiga ore pakvipo baisiai smirdančia baime ir nerimu.
- Viskas gerai. Aš visada būsiu šalia, kai tau manęs reikės. O dabar geriau grįžk namo. Pasitreniruosi kitą savaitę, - pripuolė manęs apkabinti draugė. Rankose užgesus ugniai aš tai pat ją apsikabinau. Po mūsų draugo išvykimo draugystės ryšis susilpnėjo, todėl tokių momentų pasiilgdavau labiausiai. Man jo taip trūko. Neabejojau, Letė taip pat šią akimirką pagalvojo apie jį. – Atsiprašau už tą nevykusi pokštą.
- Tai niekis, - sumelavau. Nenorėjau užkrauti kitų žmonių savo problemomis, todėl linktelėjusi galvą šiaip taip išspaudžiau nedidelį šypsnį ir pamojusi ranka nuskubėjau susirinkti savo daiktų. Nors emocijos ir neprasiveržė pro mano pastatytas sienas, jaučiau, kaip stop linija vis siaurėjo.
Buvau prasta melagė. O sakydama, kad prasta, tai turėjau omenyje siaubinga, tragiška ir visa galybė kitų žodžio blogas sinonimų. Ir kai manęs mokytoja paklausė kas nutiko suakmenėjau ir išplėčiau akis.
- Man viskas gerai, - nervingai numykiau. – Man tik reikia eiti namo.
Trenerė suraukė kaktą nepatikliai nužvelgusi mane. Vis dar tebebuvau šlapia ir baisiai susierzinusi. Kūną kaustanti baimė blaškė mano dėmesį, o šalti nematomi pirštai vis bėgiojo po visą kūną. Papūtus nemaloniai žvarbiam pavasario vėjui sudrebėjau. Kiaurai permirkusi palaidinė, rodės, kad tuoj virs ledu.
Bandydama taisyti padėti išriečiau lūpas į kažką panašaus kaip šypsena.
Moteris nenoriai linktelėjo galvą, tarsi, nenorėdama patikėti mano melu, bet dar nesiruošė manęs paleisti. Jos akys vis žvelgė į mane norėdamos išpešti kažką daugiau nei silpną gerai, tačiau, rodės, jos galvoje kilus nemenkai sumaiščiai ši tik papurtė ją ir mane paleido.
- Luktelk, Nestija! – riktelėjo man pavymui. – Tau tikrai reikia pradėti rimtai žiūrėti į šias pamokas.
Nors mintyse baisiausiai įsiutau apkaltinta nerimta, tingia ir neatsakinga, kažkaip sugebėjau visą tai nustumti į šalį ir paburbėti vėliau. Linktelėjusi skubiai pasišalinau kuo toliau nuo jos, kad tik daugiau nekamantinėtų manęs. Eidama dar pagriebiau savo kuprinę su daiktais.
Priėjusi stadiono pakraštį atsisėdau ant suoliuko. Mano žvilgsnis stabtelėjo ties tebesitreniruojančiais mokiniais. Nedidelė grupelė žemės valdytojų traukė iš žemės gyvastį priversdami vos per kelias sekundes išaugti medį, kurio šaknis naudojo kitų valdytojų smūgių atmušimui. Meistriškai judindami rankas vos vienu mostu išjudino kietą medieną, kuri laisvai pasidavė jų įsakymams. Jiems pakluso visa gamta. Visa tai atrodė tikrai įspūdingai stebint iš šalies.
Kitoje pusėje klasės pirmūnė Selė savo rankose sukūrė liepsnojantį ugnies rutulį. Šis pakylo į orą ir susidūrė su vandens burbulu. Ugnis lyg būtų išbadėjusi prarijo visą vandenį ir dar labiau suliepsnojo.
Sudrebėjau pajutusi žvarbų vėjo gūsį, tačiau atrodė, jog tik vienas šaltis vis dar sugebėjo mane laikyti kuo toliau nuo karštųjų kraujo liepsnų.