I see you

16.

- Jei nesi pasirengusi dėl mano kalbos, aš tavęs neskubinsiu, - Lukas pasilenkė ir sušnibždėjo man į ausį. Po dešimties minučių mudu užsisakėme picos ir susiglaudėme ant sofos žiūrėti televizoriaus.

Tiesa buvo tokia, kad aš nemėgau ruošti jo kalbos. Viskas, ko aš dabar norėjau, buvo mėgautis nedideliu šilumos kiekiu būnant jo glėbyje. Sėdėjimas ant sofos, besijuokiant su juo, padėjo man išsklaidyti visas baimes.

Šiandieną mane, kaip niekad baugino mintis atsidurti savo kambaryje vienai, po patirtų įvykių koridoriuje. Aš nuleidau ranką žemyn ir suėmiau Luko delną. Su juo jaučiausi saugi. Nors jis ir negalėjo manęs apsaugoti nuo psichinės sielos. Tik Džeikas galėjo sustabdyti tai ... tą ... kokia ji buvo. Bet Džeiko čia nebuvo. Net jei ir būtų, nemaniau, kad jis mane saugotų, dėl kažkokios priežasties aš jam neberūpėjau. Ir šiandieną turėjau progą tuo įsitikinti.
Šį vakarą, Lukas, buvo viskas, ką turėjau, ir aš norėjau šiek tiek ilgiau pasidžiaugti jo buvimu. Jis laikė mano ranką ir mes sėdėjome tyloje. Aš net nebuvau tikra, ką mes žiūrėjome. Jis kartais garsiai nusijuokdavo, o jo garsas priversdavo mane nusišypsoti. Man patiko matyti jį laimingą... nors pati tokia ir nesijaučiau, retkarčiais atrodė, jog pamiršau, koks tai jausmas.

Suskambęs jo telefonas įsibrovė į mano mintis ir aš pašokau. Šį vakarą, nuo patirto streso buvau lyg nesava.

Jis išsišiepė. - Tai tik mano telefonas, o ne gaisro signalizacija. Jėzau, tu mane stebini - jis įkišo ranką į priekinių džinsų kišenę ir išsitraukęs savo mobilujį, atsiliepė.

- Sveikas? - jis pristabdė. - Šiuo metu esu Ivės namuose. Aš tai suprantu, bet esu užimtas… mes dar to nepabaigėme. 

Lukas atsiprašydamas žvilgtelėjo į mane. - Gerai, aš jau pakeliui, - tarė jis, susiraukęs, ir išjungė telefoną. - Tai buvo mano tėtis. Jam reikia, kad aš važiuočiau su juo, ir padėčiau nuvežti mamos mašiną mechanikui. Jis ryte pradės dirbti prie to. 

Aš prisiverčiau šypsotis. Mano mamos dar nebuvo namuose, o mintis būti vienai privertė mane susisukti į kamuoliuką ir verkti. - O, taip, nesijaudink. Eik. Galėsime rytoj padiskutuoti.

Jis susiraukė ir paskandino ranką į mano rausvus plaukus, prispausdamas nykštį prie mano ausies. - Tu atrodai nusiminusi. Patikėk, aš nenoriu palikti tavęs.

Pažvelgiau į jį ir gūžtelėjau pečiais. - Man tikriausiai reikia tik šiek tiek pamiegoti, - melavau, tikėdamasi, kad jis nesupras. Jis pasilenkė ir švelniai pabučiavo į lūpas. Prisitraukiau jį arčiau apsivyniodama rankomis aplink jo kaklą. Lukas suėmė mano veidą, pakreipdamas į save. Aš žinojau, kad reikia jį paleisti, kad galėtų padėti tėčiui, bet aš laikiau jį tvirčiau. Paleisti jį reiškė, kad jis išeis ir aš būsiu viena. Aš prisipaudžiau prie jo negalvodama, kad mano paguodos poreikis bus neteisingai interpretuojamas aistra. Iš Luko krūtinės pasigirdo aimana ir jis švelniai pastūmė mane atgal ant sofos ir uždengė mane savo kūnu.

Mes niekada anksčiau taip arti dar nebuvome suartėję. Tarp mūsų visada stovėjo Džeikas. Staiga, vien apie jį pagalvojus, nematyta jėga, privertė mane atstumti Luką. Dabar būtų neteisinga leisti tokiems dalykams vystytis toliau. Nenorėjau, kad Lukas, patikėtų, kad galime žengti toliau santykiuose. Tai nebuvo teisinga nė vieno iš mūsų atžvilgiu. Džeikas visada bus mano mintyse. Lukas nusipelnė daugiau nei būti antru geriausiu. Net dabar, kai jis prisispaudė prie manęs ir jo kvėpavimas pagreitėjo, nejutau nieko kito, kaip tik saugumą. Jo ranka slydo po mano marškiniais ir aš žinojau, kad laikas sustoti. Kai jis nušveitė apatinę mano liemenėlės dalį, aš atsitraukiau nuo bučinio.

- Ne, - sušnibždėjau, ir jo ranka lėtai atsitraukė. Jo kvėpavimas buvo gilus ir aš galėjau jausti, kaip jo širdis šokinėja prieš mane. Jis lėtai atsisėdo, perbraukė ranka per šviesius, trumpai kirptus plaukus ir niūriai nusijuokė.