Mano veide švietė maža, kreiva šypsena. Prie manęs iš šonų sėdėjo du labai stiprūs vaikinai, o priešais mano buvęs geriausias draugas Džonas. Ši situacija, kad esu pagrobta ir dabar sėdžiu autobusiuke iš kurio negaliu išeiti, juokino. Džonas man niekada nepadarytų nieko blogo ir aš lengvai pabėgsiu iš čia. Aš nebuvau iš tų plonųjų merginų, turėjau antsvorio, storos kojos ir šioks toks pilvas, bet užtat turėjau stiprias rankas, greitą mąstimą ir greitą reakciją, bei judrumą. Mano veide tebebuvo ta maža, pašaipi šypsenėlė kuri Džoną labai erzino.
"Emilija" Ištarė mano vardą ir aš pakreipiau galvą į šoną. "Tu gi žinai dėl ko čia esi" Aš nusijuokiau ir sugalvojau jį paerzinti.
"Taip, nes permiegojau su tavo geriausiu draugu" To nebuvo, bet man patiko stebėti jo perkreiptą veidą. Tiesa sakant, aš neapkenčiu kai mane liečia vyras. Paskutinis kuris mane lietė buvo Džonas...
"Ką?" Paklausė per sukąstus dantis ir aš nusijuokiau.
"To nebuvo nebijok, tu gi supranti kad to niekada nebūtų" Pavarčiau akis ir jis prisiminęs nusiramino.
"Išlipkit ir atsitraukit nuo mašinos per tris žingsnius" Paliepė savo 'vergams' ir jie nedelsdami išlipo. Palaukęs kelias sekundes jis vėl prabilo.
"Prašau, Emilija. Tik dėl tavęs į šį mėšlą įsivėliau." Pradėjo kalbėt ir suėmė mano delną. Mano akys pradėjo stebėti mūsų delnus ir stebėtis kaip jie dera.
"Prašau sugrįšk pas mane."paprašė ir aš pakėliau savo akis į jo. Dabar man nebuvo nei linksma nei ką. Dabar buvo tik liūdesys ir ilgesys išsiilgto glėbio.
