Bijodamas nesupratimo, kokios būtent bus mano pareigos, dairiausi į aplinkui besidriekiantį pasaulį, gerdamas į save jo grožį, gerėdamasis jo didybe.
Su likimo draugu stovėjome ant karietos kraštų, nedrįsdami kalbėtis, juolab pajudėti, tad po valandų kelionėje raumenys sustiro ir kūnas atrodė beprotiškai apsunkęs. Tačiau nė vienas mūsų nebuvo silpnas - gyvenimas mus užgrūdino fiziškai, paruošė sunkiausiems darbams, o ponios pasirinkimas suteikė vilties ir tikslą gyventi, ne be tik egzistuoti.
Nežinia, tai daug ar mažai. Bet pasididžiavimo savimi krūtinėje netrūko.
Užėjęs čia, prisiminiau, kad šią dalį, rašytą dar vasarą, pamiršau paviešinti. Nors ir mažai, bet geriau, negu nieko ;D
YOU ARE READING
Kristianas
Random-Ar tu turi vardą, mielasis?-paklausė manęs ponia. Tylėdamas papurčiau galvą. Pats nežinau, kodėl, bet siaubingai jos bijojau. -Ką pasakysi apie...Kristianą?-nusišypsojo baltoji moteris ir mane užliejo šiluma. -D-dėkoju, ponia. /Istorija kuriama su...
