25. Eik su manimi, ne juo

849 63 2
                                    


Na ką paskutiniai du skyriai, kaip ir žadėjau kartu 25 ir epilogas. Gero skaitymo. Labai lauksiu jūsų galutinės nuomonės apie istoriją:)

§ 

Anastasija:

-Kur aš? - pakalusiau.

Žinau, kad turėjau jaustis sutrikusi ir pasimetusi ar net išsigandusi keistoje, ne pažįstamoje vietoje, bet to nebuvo. Tiesą sakant viskas, ką jaučiau buvo keistas ramybės jausmas ir žinojimas, kad viskas gerai. Nors ir stovėjau nežinia kur, o mane supo vien balta spalva daugiau nieko. Atrodė tarsi būčiau pasiekus pasaulio karštą ar stovėjusi niekur neegzistuojančioje vietoje.

-Skaistykloje, - atsakė šalia pasirodęs vaikinas.

Nežinojau iš kur, bet žinojau, jog jis angelas ir, kad nori man gero, kad jis čia  buvo tam, jog man padėtų. Angelas vilkėjo baltus džinsus ir baltą megztinį su baltais batais. Turėjo trupus, juodos plaukus ir buvo liekno sudėjimo nors ir aukštas. Jo akys buvo ryškiai žalios spalvos, kas mane kažkodėl dar labiau ramino. Jis atrodė jaunas vos nepaauglys.

-Kodėl aš čia? - paklausiau jo.

Pradėjusi mąstyti apie tai ką čia galiu veikti suvokiau, jog neturiu jokių prisiminimų apie tai kas aš ar kaip čia galėjau atsidurti. Negalėjau nieko prisiminti apie savo gyvenimą nei koks jis buvo iki patenkant čia, nei savo šeimos, jei ją turėjau netgi nežinojau savo vardo. Mane toks atsiminimų neturėjimas turėjo tai pat gąsdinti, bet vėl negąsdino, nes jaučiau, kad tai normalu, kad taip turi būti.

-Nes mirei, bet tau nėra ko bijoti, - švelniai tarė jis.

Angelas ištiesė ranką man.

-Eime, tavo sielai laikas keliauti ilsėtis, - tarė švelniai nusišypsodamas man jis.

Žinodama, kad galiu juo pasitikėti nesipriešindama ėmiau tiesti jam ir savo ranką.

-Aš tau neleisiu jos paiimti į rojų, - staiga sugriaudėjo balsas šalia.

Nuleidau ranką taip ir nepadavusi jos angelui ir atsisukau į balso savininką. Angelas tai pat pažvelgė į jį.

Aš krūptelėjai iš baimės, kai pamačiau, kas kalbėjo. Tai buvo demonas. Jo visa oda buvo nudegusi ir randuota. Jis turėjo didelius sparnus, bet jie buvo juodi ir sužaloti, plunksnos iškraičiojosios ir sulužinėjusios. Vienintelė sveika kūno dalis buvo jo juodos tarsi bedugnė akys. Suvokimas, kad jis demonas atėjo tai pat lengvai, kaip ir prieš tai, kad šalia atsiradęs vaikinas yra angelas.

-Tu neblogiau už mane žinai, kad jos vieta rojuje, ne pragare, - tarė jam angelas, išskleisdamas savo baltus sparnus.

-Ne, mes abu žinome, kad jos vieta iš tikro su manimi ir nesvarbu, kur aš esu tuo metu pragare ar žemėje. Be to su kuriuo iš mudviejų eiti Anastasija gali nuspręsti pati, - tarė demonas.

Štai koks buvo mano vardas Anastasija. Jis mano galvojo nuskambėjo toks pažįstamas ir kartu toks svetimas.

-Kodėl savo noru norėčiau eiti su demonu? - paklausiau pabaisos prieš mane.

Demonas liūdnai į mane pažvelgė.

-Jei tik butum savo sielą pažadėjusi man viskas būtų buvę lengva.

Nesupratau apie ką jis kalbėjo. Aš jį mačiau pirmą kartą. Nors gal ir ne? Visgi aš neturėjau savo prisiminimų. Be to matant jį čia mano ramybės jausmas ėmė blėsti ir ėmė atsirasti sutrikimas bei abejonė. Jei tikrai jį pažinojau? Kodėl jis nori, kad eičiau su juo ne angelu? Dar geresnis klausymas, kodėl jis sako, kad mano vieta šalia jo ir dalis manęs tuo tiki?

Pragaro karalienėWhere stories live. Discover now