20. Demonai

914 68 16
                                    


Antras šios savaitės skyriu:) Gero skaitymo;)

§ 

Anastasija:

Aš niekada neįsivaizdavau, kaip turėtų atrodyti pragaras, bet jei būčiau bandžiusi vargu ar būčiau įsivaizdavusi šitai. Pragaras ar ta vieta į kurią mus perkėlė Damijanas buvo išdegusi be gyvybės ženklų, dykynė. Aplink nebuvo nieko tik išdegusi suskerdėjusi žemė ir raudonas, kaip kraujas dangus. Jausmas buvo tarsi stovėtum niekur. Neegzistuojančioje pasaulio dalyje. Nors tam tikra prasme gal taip ir buvo. Čia juk pragaras. Dabar norėjau paklausti Damijano daugybės klausimų, bet žinojau, kad nelaikas. Juos turėsių pasilikti vėlesniam laikui.

-Anastasija, ką manai čią daranti? - paklausė manęs Damijanas nutraukdamas mano mintis.

-Aš atsiprašau.  Aš tave atsekiau instinktyviai, kai pamačiau, jog esi sužeistas, net negalvojau, ką darau,  - išlemenau prisipažindama.

-Kad jau taip sveika atvykusi į pragarą, - nusišypsojo kažkaip keistai man jis. - Žinai turėčiau tave grąžinti į žemę. Tau čia ne vieta, - atsiduso jis, - bet tebūnie, kad jau pati nusprendei čia atkeliauti, be to aš neleisiu, kad tau, kas nutiktų, - tarė mirktelėdamas man.

Nurijau seilės. Na jo Ana dabar tai tikrai prisidirbai pagalvojau. Man pačiai atrodė įspūdinga kiek kvailysčių pridarydavau, kai kalba pasisukdavo apie Damijaną. Jausmas, kad mano smegenys visai atsisako funkcionuoti, kai kalba pasisuka apie jį.

-Tu smarkiai sužeistas, - tariau.

-Dėl to tu klysti, Anastasija, - nusišypsojo pakeldamas jis savo marškinius. Įkandimo žymių buvo nebelikę. Oda visai sugijusiu ir be žymių.

-Bet kaip? - nustebau.

-Na aš ir taip greitai giju atsimeni, kai įsipjoviau sudarant sutartį su tavimi? - paklausė jis.

Linktelėjau. Tą kartą jam žaizda užgijo iškart nors pjūvis buvo tikrai gilus.

-Pragare mano galios dar stipresnės. Vienintelė priežastis, kodėl žaizdos dar kraujavo, kai buvau pas tave yra ta, kad kai man įkando demonai man pateko jų nuodų į žaizdą. Tad gijimo procesas buvo kiek ilgesnis,  - paaiškino jis.

-O aš dėl tavęs bijodama atsakiau į patį pragarą ir bereikalo - pasakiau.

Garbės žodis šitaip ir toliau darydama kvailystes, dėl Damijano turbūt pati gausių galą greičiau nei koks demonas mane nudės.

-Nesutinku, - nusišypsojo Damijanas. - Dabar žinau, kad tikrai turiu daug šansų su tavimi juk atsekei mane netgi čia.

-Aš...taip nesąžininga, - tariau.

Damijanas tikrai per daug mėgavosi visa šia situaciją. Nors jis buvo teisus tik mergina pametusi galvą iš meilės atsektų ką nors į pragarą.

Be to toks jo ramumas ir mane vertė jaustis saugiau. Jei mums iš tikro grėstų mirtis jis nebūtų toks atsipalaidavęs ir neerzintų manęs. Tiesa? Kad ir kaip tai būtų mes tą tuoj išsiaiškinsime, kai susitiksime su jo priešais.

-Pasakei tai velniui, - šelmiškai nusišypsojo.

-Žinai, kaip tuoj stosentis prieš sukilimą tu jau baisiai geros nuotaikos, - susiraukiau.

-Nes jau sakiau jie neturi šansų manęs įveikti. Geriausiu atveju, jeigu jiems seksis ir aš vėl nebūsiu pakankamai atsargus paliks kelias žaizdas. Daugiau pasitikėjimo manimi, Anastasija, aš juk velnias, kuriam tūkstantmečiai.

Pragaro karalienėWhere stories live. Discover now