19. Damijanas

1K 67 32
                                    


Anastasija:

Atmerkusi akis išvydau jį. Damijaną. Man nesivaideno ir tai nebuvo haliucinacija jis tikrai buvo čia. Staiga atslūkstant palengvėjimui, jog jį matau ir gyvensiu pajutau pradedantį kiltį pyktį. Pyktį, kad jis nepasirodė anksčiau, kad turėjau tai patirtį. Pyktį, kad jis neleido man žinoti, jog yra sveikas ir aš turėjau nerimauti vis įsivaizduodama baisiausią, kad jis ir gali būtų sužeistas ar miręs.

-Damijanai, - sušnabždėjau žvelgdama į jį baimės ir ašarų kupinomis akimis.

Pragaro šuo ramiai stovėjo jo pašonėje nieko nedarydamas. Davęs ženklą likti  ranka jam Damijanas priėjo prie manęs ir padavė ranką norėdamas padėti atsistoti, bet aš jos rankos nepaėmiau ir jis ją nuleido.

-Tu nepasirodei, - tariau tyliu balsu, - kad ir kiek kartų tave kviečiau tu nepasirodei.

-Žinau ir atsiprašau už tai, - atsiprašė jis atsitūpdamas šalia manęs. - Kad ir kaip ironiškai skambės dabar pragare tikras pragaras.

-Demonas, kuris mane čia atgabeno sakė, kad ten sukilimas, - tariau.

-Nieko su kuo nesusitvarkyčiau. Tiesiog tai užtruko, kiek ilgiau nei planavau, nes šįkart sukilo didesnis skaičius demonų nei praeitą kartą, - paaiškino jis.

-Praeitą kartą? - paklausiau.

-Jie vis nepasimoko, - šyptelėjo jis. - Kaip ir sakiau tau nėra ko nerimauti. Manęs jie neįveiks, - tarė visiškai užtikrintas.

Jis mane atidžiai nužvelgė įvertindamas mano būklę.

-Tu visa sušalusi ir šlapia. Pargabenkime tave namo, -  jis vėl ištiesė man ranką, kad įsikipčiau, bet aš tik papurčiau galvą. Buvau per daug sušalusi ir išsekusi, kad pajudėčiau. Jis pažvelgė į mane liūdnu žvilgsniu suprasdamas, kodėl iš tikro nepaimu jo rankos. Pasilenkęs abiem savo rankomis jis paėmė mane į glėbį.

-Atsiprašau, - tarė jis man švelniai į ausį, - kad nepasirodžiau anksčiau.

-Viskas gerai, - atsakiau silpnu balsu.

Nėra taip, kad jis nenorėjo pasirodyti jis iš tikro negalėjo. Pragaro sukilimas buvo gana geras pasiteisinimas mano akimis tam jo velavimui.

-Kad ir kaip norėčiau pirma nubausti demoną, kuris tave užpuolė paleisdamas Cerberį bus geriau, jei pirma grąžinsime tave namo, - pasakė.

Lintelėajau. Buvau labai sušalusi tad nebūčiau ilgiau tempusi lauke.

-Tik prieš tai, - tarė jis žvelgdamas į pragaro šunį. - Grįžk į pragarą saugoti jo vartų ir nuo šiol nesileisk iškviečiamas jokio kito demono nesvarbu, koks jis bus galingas, jei jis ne aš, - įsakė Damijanas Cerberiui. Pragaro šuo išleido garsą panašų į pusiau lojimą pusiau inkštimą, kas kiek supratau reiškė pritarimą ir pranyko. Spėjau persikėlė į pragarą, kur jam buvo liepta.

Dingus Cerberiui Damijanas mus tai pat perkėlė į mano namus. Jis pasodino mane švelniai ant sofos svetainėje ir atsiklaupė prieš mane.

Tik dabar atkreipiau dėmesį, jog jis ir pats buvo kruvinas. Tai pastebėjau tik dabar nes miške buvo visiškai tamsu ir aš beveik nieko nemačiau savo žmogiškomis akimis. Jis buvo kruvinas visas nuo galvos iki kojų. Ant jo juodų džinsų ir batų kraujas buvo vos matyti, bet balti marškiniai buvo juo permirkę. Kai kuris kraujas atrodė senas net kelių dienų, kai kuris gana šviežias. Atrodė, kad jis be perstojo su priešais grūmėsi kelias dienas. 

-Tu visas kruvinas, - tariau susijaudinusiu balsu.

-Šis kraujas ne mano, o mane užpuolusių demonų. Tau nėra ko nerimauti aš sveikas, - nuramino mane.

Pragaro karalienėWhere stories live. Discover now