Nemaloni Indijos tiesa

Mano vestuvės

Kai man suėjo 12 po kelių savaičių į namus atvyko kažkoks vyras. Tėvas labai su juo maloniai elgėsi. Jis ėmė mane šaukti:
- Abha, dukrele, būk gera ateik!
Jis mane pavadino dukrele, ir neįsakė, o paprašė, tai buvo begalo keista, nes tėvas visiems dažniausiai įsakinėdavo. Atėjau pas tėvą tėvas parodė, kad atsisėsčiau šalia jo! Tai buvo begalo keista nes niekada nekviesdavo prisėsti prie jo. Aš nieko nesakius atsisėdau.
- Štai mano dukrelė Abha!- pasakė tėvas
- Kiek jai metų?- paklausė tasai vyras
- Jai tik 12 metų, bet ji jau dabar labai subrendus ir paklusni!- pasakė mano tėvas.
- Tai sutariam tada!- pasakė tas vyras.
- Sutariam!- atsakė tėvas.
- Pas mus rytoj ateis astrologas jis parinks tinkamą datą, tada jums pranešiu ir pradėsime ruoštis!- pasakė tas vyras
- Taip žinoma!- tėvas nuėjo palydėti svečio.
Po kelių minučių grįžo begalo patenkintas.
- Abha, sutarta dėl tavo vestuvių!- pasakė tėvas
Tylėjau, bet atsiminiau tada Nehos gona. Tada paklausiau:
- Tėve, ar ir man, kaip Nehai reikės išeiti?
- Kiekviena mergaitė privalo palikti savo tėvų namus ir apsigyventi vyro namuose.
- Tai man dabar reiks iškeliauti?
- Ne dabar vyks tik tavo vestuvės, tavo Gona vyks vėliau kai labiau subręsi.
Aš tik linktelėjau, nes nežinojau kada aš labiau subręsiu. Ir tada nesupratau šito žodžio reikšmės.

Vestuvės

Atėjo mano vestuvių diena. Motina buvo liūdna ji su Manja puošė mane. Manja paklausė mamos:
- Mama, ar Abha dabar paliks mus?- ji vos sulaikė ašaras.
- Ne nedabar, brangioji!- ji paglostė galvą Manjai.
Motina pasakė:
- Nenuvilk tėvo būk gera, nes tau tie metai iki gonos gali dar labiau apkarsti!
- Prižadu mama!
Iš savo vestuvių nedaug ką atsiminu, tik pamenu krūvas apeigų. Atsimenu vieną apeigą ėjimą aplink laužą. Bet kitų ne. Tada man visai tai atrodė, kaip žaidimas o ne gyvenimas.