Naktiniai baubai

9.

Ėjau koridoriumi link savo spintelės. Atrodė kaip įprasta diena mokyloje, tačiau mane lydėjo ne pašaipūs, besityčiojantys iš mano asmenybės, o išsigandę žvilgsniai. Dėja, kad ir kaip tai atrodė nejauku man jie nerūpėjo. Vis mąsčiau apie save, apie antrąją, blogąją save. Šių minčių dėka visą naktį nesudėjau bluosto. Juk ji negalėjo tiesiog atsirasti ir būti manimi? Ji juk turėjo būt kažkuo kitu prieš mane... Tik kuo?
Staiga mano gylias mintis nutraukė pranešimas iš ditektoriaus kabineto. Kvietimas man ten paviešėti nuskambėjo per visą koridorių. Šį kart pakėliau galvą ir pastebėjau tuos visus į mane su siaubu spoksančius mokynius. Vis gi man dėl kažkokios priežasties, kuri spėju buvo mano klonas, man nerūpėjo todėl tiesiog pavarčiau akis ir nuskubėjau į kabinetą.

Atidarius duris kambaryje išvydau kaip ir įprastai direktorių, o už jo stalo sėdinčią Seleną bei jos drauges. Supratau dėl ko visos čia susirinkom, tačiau apsimečiau, kad neturiu nei menkiausios idėjos. Nustačiau sitrikusį žvilgsnį ir lėtai įėjau vidun.
-Melena aš girdėjau iš ties keistą istoriją ir ją tvrtina visa mokykla. Girdėjau, kad vos nenurovei Selenai plaukų.
Išgirdus tai kaip mat susiraukiau.
-Su visa pagarba, direktoriau, nesuprantu apie ką šnekate, tačiau galiu jums kai ką paaiškint. Visų pirmą ar nepagalvojot, kad šią kvailą istoriją visi jie galėjo išsigalvoti tik dar vienai progai mane pakankinti? Pats žinot mano situaciją ir, kad prie to prisideda ne tik Selena, bet ir visa mokykla. Manau, kad tokį reginį būtų bent vienas nufilmavęs, juk dabar dvidešimt pirmas amžius! Jie neturi jokių įrodymų, o ir pati istorija skamba neįtikimai. Tai gi pone, direktoriau manau laikas pradėti tvarkyti mokylą.
Jis atrodė priblokštas. Tokio minčių išsireiškimo nesitikėjo ir blondinė. Stovėjau dar kelias minutes kol viršiausias žmogus kambaryje atgaus kvapą. Galiausiai jis suburbėjo sakydamas, kad esu laisva tai gi nieko nelaukus palikau juos.
Kiek atitolus nuo kabineto išgirdau savo balsą:
-Šauniai išsisukau, mergyt,- dvynė stovėjo atsirėmus į sieną ir lėtai plojo.
-Abi žinom, kad tai buvau ne aš,- burbtelėjau ir praėjau ją.
Ji atsirado šalia manęs ir toliau tęsė erzinantį pokalbį.
-Bet tau tai patiko.
Staigiai sustojau ir įpykus pastūmiau ją.
-Dink, gerai? Tiesiog, dink tu, tu...
Pradėjau mikčiot niekaip nesuradus tinkamo žodžio jos pavadinti. Ši pasinaudojus proga gudriai šyptelėjo.
-Gali vadint mane Melena,- švelniai ištarė. -Gali vadint mane Mel,- ji išlėto pradėjo artintis prie manęs, o aš vis traukiaus. -Gali vadint mane Mele,- sukuždėjo.
Žengus dar vieną žingsnį atgal nestipriai atsitrenkiau į sieną. Nebeturėjau kur trauktis. Išplėstomis akimis stebėjau savo dvynę, kuri buvo vos kelių centimetrų atsumu nuo manęs. Ji lėtai užkišo mano plaukų sruogą už ausies, tada švelniai savo rankomis prisilietė prie mano šlaunų ir po truputį pradėjo jas slinkti aukštyn.
-Gali mane vadinti sese,- visiškai šalia mano lūpų ištarė mergina, kai jos delnai jau buvo pasiekę mano sedynę.
Susivokus, staigiai ją atsūmus surikau:
-Atšok!
-Viskas gerai?
Nusukau žvilgsnį nuo besijuokiančios merginos ir už kelių metrų pamačiau keistai į mane žvelgiantį Timonį.
-Tu... tu jos nematai?- pirštu parodžiau į Melę.
-Nematau ko?- jis šiek tiek sutriko.
-A-aš... aš...- mikčiojau žiūrėdama tai į dvynę tai į vaikiną.
-Tik tu mane matyt, kvailute,- vis dar kikendama pasakė mergina.
-Aš... aa... ... Nieko,- burbtelėjau ir greitai nužingsniavau tolyna, kol Timonis nespėjo užduoti daugiau klausimų.

Nu davai visi žmogiukai, kurie skaito šią istoriją pasireikškit dabar ↓