Bjaurusis ančiukas (Harry Styles fanfiction LT)

61 dalis*

Pajaučiu kaip mano kūną atpalaiduoja pagrobėjo rankos ir jis krenta ant žemės. Prie manęs žinoma iškarto pribėgo Sara ir tėtis su... Harry. Priartėjus jiems aš pradėjau virpėti ir slėptis už Saros, aš supratau, kad jie man nieko nepadarys, tačiau šiuo metu aš bijojau kiekvieno vyro ir bent jau kol kas tikrai nenorėjau būti šalia jų...

-Ji bijo vyrų,- pradėjo sakyti Sara,- tiesiog duokite jei šiek tiek laiko, ji greitai apsipras

-Pasitraukite kol kas ir leiskite mums pasirūpinti mergina,- nuoširdžiai tarė seselė ir apsikabinusi mane nusivedė į greitosios pagalbos automobilį... ten mane apžiūrėjo, sutvarstė žaizdas ir pranešė, kad didesnių sužeidimų neturiu išskyrus visas mėlynes ir patinimus.. visa tą laiką Harry su tėčiu žiūrėjo į mane su liūdesiu, tačiau kol kas aš norėjau pailsėti

Harry*

Po to kaip nušovė ta pagrobėją Megan buvo nuvesta į greitosios pagalbos automobilį ir apžiūrėta. Man buvo skaudu ją tokią matyti, o dar blogiau buvo tai, jog aš negalėjau jos apkabinti ir pasakyti kaip ją mylių...

-Jūs esate panelės tėtis kaip supratau,- ramiai paklausė seselė Adamo

-Taip, ar mano dukrai viskas bus gerai?

-Taip, jai tik nedidelis stresas, tačiau tai praeis, tiesa nežinau po kiek laiko, nes visiems skirtingai. Vieni prisileidžia vyrus po vienos dienos, kiti tik po kelių savaičių

-O kaip dėl jos žaizdų?- pasiteiravau aš

-Jokių stiprių sužalojimų nepatyrė tik mėlynės ir patinimai. Čia išrašiau tepaliukų kurie padės, taip pat čia bus raminamieji ir vitaminai, kad mergina atgautų jėgas, o raminamuosius duokit tik tada jei negalės užmigti ar sapnuos košmarus,-maloniai tarė seselė ir padavė Adamui veistų receptus,- mes ją nuvešime savo automobiliu namo, nes kol kas nereikia jai sukelti streso ir važiuoti su vaikinais

-Mes suprantam,- tarė Megan tėtis ir seselė pasišalino

-Ar nesupyksit jei šiandien nakvosiu pas jus, norėčiau būti netoli Megan?-paklausiau Adamo

-Žinoma, Harry,- pasistengė nusišypsoti jis tačiau jam nelabai pasisekė... po kelių minučių mes jau važiavome namo, o greitoji sekė mums iš paskos. Žinoma važiuodami pakeliui namo pranešėm kokia yra situacija ir, kad Megan sveika gyva... Kiek supratau Lou viską suprato ir pasišalino iš namų taigi Megan nebus taip baisu. Sustojus prie namų jau norėjom lipti iš automobilio tačiau prie mūsų priėjo greitosios vairuotojas ir pasakė, kad mes palauktume kol sesele nuves Megan namo, duos visus nurodymus ir pati išeis. Tokia situacija žudė tiek mane, tiek Megan tėti, tačiau mes bent jau galėjome būti ramus dėl jos sveikatos ir buvimo vietos...

-Jau galite eiti, tik nesiartinkit prie jos kol ji pati nenorės,- tarė prie mūsų priėjusi seselė ir po maždaug penkiolikos minučių sėdėjimo automobilyje mes galėjom eiti namo. Vos tik mums užėjus mus pasitiko El...

-Seselė jai suleido raminamųjų ir likusią dienos dalį ji miegos, o kada atsikels nežinia, nes jai reikia pailsėti,- tarė, o mes tik pritariamai linktelėjome. Visi kiek su palengvėjimu atsipūtėm ir aš paskambinau savo mama pranešiau kaip viskas baigėsi ir žinoma ji taip pat apsidžiaugė....

Megan*

Prabudau ir apsidairiusi labai išsigandau, nes visur buvo tamsu, o šalia manęs sėdėjo kažkoks juodas siluetas jau norėjau rėkti, kaip vaikinas padėjo savo ranka ant mano

-Nusiramink, tai aš Harry. Tu namie saugi ir gyva,- tarė jis prikimusiu balsu, o aš tik patraukiau savo ranka nuo jo,- atleisk, aš neturėjau čia ateiti, tiesiog norėjau tave pamatyti sveiką ir gyvą dar kartą,- taręs tai vaikinas atsistojo ir nuėjo durų link

-Palauk,- tariau tyliu balsu,- aš nenoriu, kad tu išeitum,- tariau dar tyliau ir pravirkau

-Ša.. nusiramink, jei tik tu manęs nebijai aš galiu likti,- pribėgo vaikinas prie manęs ir mane stipriai apkabino, jo glėbyje aš jaučiausi saugi ir mylima

-Man buvo taip baisu, kad aš mirsiu ten,- kūkčiojau vaikinui į krutinę, o jis tik mane ramindamas sūpavo savo glėbyje...

-Jei tik man leisi aš tavęs niekada nepaleisiu,- tarė vaikinas ir pažiūrėjo man į akis,- aš myliu tave ir prašau leisk man sugrįžti į tavo gyvenimą,- su didele viltimi balse tarė Harry

-Kol kas... leisiu tau grįžti, tačiau jei tu dar bent kartą mane įskaudinsi, antro šanso nebus,- tariau rimtai, o vaikinas nieko nelaukęs mane stipriai apkabino

-Ačiū, pažadu daugiau niekada tavęs nenuvilti,- tarė tai žiūrėdamas man į akis

-Žiūrėsim, o dabar aš noriu pamiegoti,- tariau ir atsiguliau į lovą, o Harry pasitraukė toliau nuo manęs,- tai nesaugosi mano miego?

-Pasėdėsiu čia tol kol tu užmigsi,- tarė šyptelėdamas

-Gulkis šalia manęs ir laikyk mane apkabinęs visą naktį,- tariau, o Harry su didelę šypsena veide padarė kaip lieptas

-Mylėsiu tave, visados ir per amžius...

-Kol mirtis mus išskirs,- pabaigiau jo sakinį ir panirau į gilų miegą....

Rytas*

-Kaip jis čia atsirado ir kada?,- girdėjau kažką šnabždant šalia lovos

-Nebūk toks surūgęs, svarbu ji prisileido vaikina, einam ir leiskim jiems miegoti,- kiek supratau kalbėjo mama, o tuomet išgirdau tik tyliai uždaromų durų garsą. Atsilaisvinusi iš Harry gniaužtų pasižiūrėjau kiek valandų ir laikrodis mušė lygiai 10:30. Pasimuisčiusi tyliai išsiropščiau iš lovos ir nuėjau į vonę. Pasižiūrėjus į save veidrodyje pakraupau. Mėlynės buvo pageltusios, o visas veidas dar šiek tiek patinęs, negaliu patikėti su tuo kas man įvyko.... pradėjau verkti, taip aš eilini kartą apsižliumbiau, negaliu patikėti kaip Harry gali prie manęs tokios būti kaip mano veidas toks baisus, nuo manęs reiktu bėgti kuo toliau....

-Aš tikra pabaisą,- tariau tyliai pasižiūrėjus dar kartą į veidrodį ir mano skruostu nuriedėjo ašarą

-Tu nesi pabaisą,- iš nežinia kur prie manęs atsirado Harry ir tarė savo prikimusiu balsu bei apkabino

-Esu ir tu neturėtum su manim būti vien dėl to, kad tau manęs gaila

-Aš su tavimi dėl to, kad tave mylių ir niekada to nepamiršk

-Bet tu nep.....

-Ar galiu tave pabučiuoti?-pertraukė mane Harry balsas, o lūpos buvo taip arti mano, kad aš net pamiršau kaip kvepuoti ir tik nežymiai linktelėjau. Jo lūpom susilietus su manosiomis aš pamiršau viską kas man buvo nutikę. Aš buvau pasiilgusi šio vaikino lūpų, kurios mano pilve sukeldavo drugelius. Jis bučiavo mane švelniai tarsi bijodamas sužaloti ir kaip tik mums pritrūko oro jis atsitraukė...

-Mylėsiu tave, visados ir per amžius...- tariau jam atsitraukus

-Kol mirtis mus išskirs,- pabaigė jis mano sakini ir suglaudė mūsų kaktas....