fucking crazy // lwt

2.3

Ciara.

Visas pasaulis dabar buvo toks nuobodus. Aš šiandien tingėjau eiti į universitetą.

Ir mano periodas prasidėjo.

Nuotaikų kaitos.

Ir pasakiau Harry, kad šūdinai jaučiuos.

Ir jis liepė man pasilikti čia ir niekur neiti.

Aš žinau, kad Harry yra toks žmogus jog jis negalėjo išmesti Louis laiško, tad nusprendžiau iškasti laišką, kad ir iš po žemių.

Aš myliu Harry, bet jei jis melavo aš tikrai galiu jį pasmaugti.

Perkeltine prasme.

Atsistojojau nuo lovos ir pradėjau kuistis visuose Harry stalčiuose, net ir apatinių.

Ir, net nusprendžiau išieškoti ir jo visus rūbus, rūbų kišenes.

Ir bam užkištame džemperyje, pačiame paskutiniame jo rūbe radau aplankstytą voką.

Ciarai.

Štai kas buvo ant jo parašyta. Mano rankos drebėjo.

Atsisėdau ant žemės ir ištraukiau lapą. Greitai išlankščiau suglamžytą popierių.

Jis buvo sušiktai ilgas.

Brangi, Ciara.

Nežinau nuo ko pradėti. Aš nesu romantikas. Ar geras žmogus.
Ir aš bijojau akis į akį su tavimi atsisveikinti ar kalbėtis apie tai.
Būčiau nepaleidęs tavęs, mažyte.
Priežastys: tu privertei šitą mulkį įsmimylėti tave. Tavo akis, plaukus, šypseną, odą, balsą. Tavo charakterį.
Aš žinau, kad tu supyksi jog tave palikau taip, bet aš esu per silpnas prieš tave. Nežinau... Neturiu pateisinimo ir nepyksiu jei manęs nekęsi.
Bet noriu ant balto popieriaus atsiprašyti ir atsisveikinti su tavimi.
Atleisk, kad niekada nesakiau jog myliu tave.
Atleisk, kad nepaprašiau bent draugauti.
Bet tu buvai kitokia. Tas aukso lopinėlis kurio dar nebuvau pažinęs.
Nors aš buvau tik treneris - tu, man iš kart kritai į akį.
O jau tavo drąsa, mažyte.
Iš pradžių pagalvojau, kad tu tokia maža ir miela...Nekalta.
Bet kai pamačiau tavo akis - jos parodė velniukus žaidžiančius tavo akyse.
Norėjau jausti tave.
Jausti savas lūpas ant tavų.
pagalvojau, kad tu laikina mano mažytė, bet...
Kai laikas artėjo prie mano kelionės į Vokietiją aš išsigandau.. Ir bijojau tau pasakyti, kad myliu tave. Tu, iš kart parodei jausmus, o aš...
Atleisk mažyte. Aš grįšiu po pusmečio. Jeigu tu manęs lauksi aš prižadu būti kitoks. Kitoks žmogus ir parodyti meilę tau. Nors ir pusmetis daug laiko, bet...

Myliu tave.

Louis x

Mano akyse susikaupė ašaros. Supratau, kad nuo tada kai Louis buvo išvažiavęs pusmetį Harry privertė mane išvažiuoti trim savaitėms į Londoną.

Tai buvo Harry suplanuota.

Šūdžius..

Negaliu patikėti, kad jis tai padarė.

Jis galėjo tiesiog viską paaiškinti man.

Gal viskas būtų susiklostę kitaip.

Po velniais, nusivaliau byrančias ašaras.

Louis tame laiške pirmą kartą parašė, kad myli mane.

Ir nesvarbu, kad jis to nepasakė, bet jis tai sugebėjo parašyti.

Mano Louis, aš pasielgiau kaip tikra kalė, net neišklausiau jo.

Nusivaliau ašaras ir paskambinau Rey, kad atvykstu pas juos ir truputį pabūsiu.

Išsikviečiau taxi ir laukdama kol ji atvažiuos susiradau Louis numerį.

Paspaudžiau skambinti, bet išgirdau, kad šis numeris nebeegzistuoja.

Įlipau į atvažiavusę taxi.

<...>

"Labas." Pasisveikinau su Rey.

"Labas." Pasisveikinau ir apkabinau ją.

"Ateik į virtuvę ir papasakok kas buvo." Atsiduso.

"Nieko man nebuvo." Atsidusau taip pat.

"Nemeluok tavo akys paraudę ir kai paskambinai tavo balsas lūžinėjo."

Atsisėdau ant kėdės prieš stalą.

"Na gerai, tai dėl Louis, supranti aš jį vakar susitikau. Ir na viskas gavos nelabai gerai. Aš jį apšaukiau. Ir tiesiog imk ir paskaityk." Ištiesiau jai laišką, nes neišėjo normaliai visko pasakyti dėl gumulo susidariusio gerklėje.

Rey atidžiai skaitė laišką ir mačiau, kad jai pačiai sudrėksta akys.

Aš jai viską papasakojau apie Louis, dar seniau.

Rey tik metais vyresnė už mane.

Ji išties šauni, ko negalėjau pasakyti iš pradžių.

Po pirmo mūsų susitimimo kaskart mums susitikus ji būdavo su vis kita palaukų spalva ir jos veidas buvo su nemažai auskarų.

Kai Niall paklausiau ką jis su ja daro jis atsakė, kad kiekvienam berniukui reikia blogos mergaitės.

Ir tada pirmą kartą supratau, kad net ir Niall, didžiausias šmikis sugeba būti mielas.

O pabendravus su Rey supratau, kad ji taip atrodė dėl kažkokio filmavimosi.

"Taip, nekoki reikaliukai." Rey atitraukė nuo minčių mane.

"Aha tikrai." Pasirėmiau rankomis į kelius.

"Dabar, taip." Suėmė mano rankas Rey. "Jei tu visdar jį myli, tu jį susirasi ir aš tau padėsiu. O jei ne, bet manau, kad tau jis visdar patinka, nes dėl ko tu čia verki?"

Pasižiūrėjau į Rey veidą, ji sako tiesą, reikia kažką daryti.

Tik ar aš visdar myliu jį?

Hey dar viena dalis :')

Labai ačiū kurioms skaito, pakomentuoja ir paspaudžia ⭐