HOGVARTSO ŠEŠĖLIAI

XV SKYRIUS: RELIKVIJOS

- Manau taip bus geriausia. Pasiruošęs?

- Taip. Beveik, - šnipštelėjo Haris. –Tėti, žinai ką?

- Nežinau, - kiek pašaipiai atsakė Sneipas. – Tačiau įtariu, sužinosiu.

- Ronis su Hermiona išprotės kai papasakosiu nuotykius. Pamanyk, tėti, mes buvom nukeliavę į praeitį penkis šimtus metų! Pusę amžiaus!

- Neišprotės, - nusispjovė Sneipas. – Nes tu savo mažiesiems draugužiams nieko nepasakosi. Aš rimtai, Hari.

- Bet kodėl?

- Kad ir dėl tos priežasties, jog tiek Vizlis, tiek Įkyrėlė yra be galo smalsūs. Kas garantuos, kad jie, įskaitant ir tave patį, nesumanys kada patyrinėt ateities ar praeities?

- Bet tėti...

- Jokių „bet", - Sneipas atsisuko į Harį. – Nejau man teks tau ištrint atmintį ar ką?

Haris atsiduso. Žinojo, kad su Sneipu ginčytis visiškai neverta.

- Gerai, jau gerai, - sumurmėjo, nudūręs akis į žemę. – Keliaujam?

- Turėk omeny, vaike, kad jei prasižiosi, nuo manęs šito nenuslėpsi, - Sneipas apkabino Harį per pečius. – Pasiruošęs?

*********************

Sneipas išniro iš vonios kambario ir patogiai išsidrėbė ant sofos nė nesivargindamas apsirengti. Kaip gera buvo nusigremžti visą tą purvą po tokios kelionės. Židinyje ruseno ugnis, savo malonia šiluma nutvieksdama kambarį.

Už lango, iš tamsių, aižančių dangų debesų purškė lietus.

- Ar ponas jau grįžote? – pasigirdo plonas, cypiantis namų elfės balselis. – Taip anksti?

- Vinke, lyja, - atsakė, paskubomis užsimesdamas ant savęs apklotą. – Nematei Poterio?

- Ponaitis Poteris prieš kelias minutes buvo Didžiojoje Salėje, - atsakė namų elfė, taisydamasi penkis šalikėlius, kuriais buvo apsimuturiavus galvą ir kaklą. – Ar ponas ko pageidaus?

- Pusryčių nebent, - burbtelėjo Sneipas. Namų elfės buvimas jį jau pradėjo erzinti. – Ir cigarečių, - pridūrė nužvelgdamas ant stalo besivoliojantį tuščią pakelį.

- Ponas turėtų mesti rūkyti. Ponui nesveika...

- Daryk kas liepta, Vinke.

Namų elfė dar žiojosi ką sakyti, bet pakėlusi akis į skvarbų Sneipo žvilgsnį, matomai apsigalvojo ir dingo, palydėta tylaus pokštelėjimo.

*********************

- Hari, ei, Hari!

- Liaukis, Roni! – Haris pasitrynė iš nuovargio sulipusias akis. Baisiausiai norėjosi miego. – Klausyk, gal aš jau eisiu, - burbtelėjo dėdamas šakutę su pamauta bulve atgal į lėkštę. – Lūžtu.

- Sneipas mirtinai užkniso? – paklausė Ronis, grūsdamas į jau ir taip pilną burną troškintus žirnelius. – Bjaurus, glitus niekšelis...

- Ką? – nustebo Haris. – A, praktika...

- Kas tau, Hari? – įsikišo Hermiona. – Atrodai kaip pritrenktas. Beje, praktikos ataskaitą reikia parengti rytojui, tikiuosi nepamiršai. Merlinai, aprašyt knygų rūšiavimo sistemą ir ją išanalizuot, net man tai sudėtinga...

Hario laimei, Hermionos vapėjimą nutraukė Smirdžius, įsiplaikstęs tarp jos ir Ronio. Jis kažką sušnabždėjo jai į ausį, toji prisimerkė, sukikeno ir pakilo eiti.