HOGVARTSO ŠEŠĖLIAI

XV SKYRIUS: RELIKVIJOS

Haris tįsojo ant žemės, jausdamas, kaip kūną veria šaltis, tačiau niekaip neprisiversdamas atsimerkti ar pajudėti. Drėgmė, kildama nuo kieto gruodo, įkyriai smelkėsi iki pat kaulų smegenų. Pirštais užčiuopė žolės kuokštelį ir susiraukė: šis buvo bjauriai šlapias.

- Hari, ei... – rodės, kad Sneipo aksominis balsas sklinda iš po žemės gelmių. – Kelkis, vaike.

Kelis kartus stipriai papurtytas, Haris galop atsisėdo ir nedrąsiai atsimerkė.

- Kur mes? – sumurmėjo, žvelgdamas į pievą, kurią gaubė tirštas rūkas. – Tėti, kur mes?

- Hogvartso apylinkėse, - sausai atsakė Sneipas. – Pažvelk, pilis štai ten, - parodė į tolumoje slūgsančią pilį.

- Ak, taip... – Haris pažvelgė į save, ir pamatė, kad vilki tais pačiais drabužiais, kuriuos gavo iš Geralto. – O kada... ta prasme, koks laikmetis?

- Nežinau, - nuoširdžiai prisipažino Sneipas. – Labai tikiuosi, kad tas, kurio mums reikia. Sprendžiant iš pievos augmenijos - dabar kovo mėnuo. Ir kokios šešios ryto, - pridūrė pažvelgęs į šviesėjantį horizontą.

- Ką darysim? – paklausė Haris. – Grįšim į pilį?

- Ne dabar, - pakuždom tarė Sneipas. – Visų pirma turim išsiaiškinti, kurie dabar metai, paskui susirasti save ir susikeist vietom, - jis piktai nusispjovė.

- O kaip tai padarysim? - burbtelėjo Haris. – Kai su Hermiona panaudojom laiko atsuktuvą, kad išgelbėtume Sirijų, turėjom laukti kol....

- Tai vistik buvo jūsų darbelis? - Sneipo veidą iškreipė kandi šypsenėlė.

- Nesakyk, kad nežinojai, - Haris klestelėjo ant žemės, jausdamas kaip svaigsta galva. - Tėti, aš...

- Sakykim, kad įtariau, - Sneipas išsitraukė iš kišenės burtų lazdelę. – Stokis, vaike, laikas... Ei, Hari, kas tau? - sunerimo, pastebėjęs, kad berniūkštis išblyško kaip drobė. – Bloga? Atrodai nė ką geriau už Kruvinąjį Baroną.

- Bloga, - neaiškiai išspaudė Haris, susirietė ir įsirėmė kakta į šalimais augusio medžio kamieną. – Manau vemsiu.

- Še, pakramtyk gyduolės, - Sneipas atkišo jam saują vaiskiai žalių lapelių garbanotais pakraštėliais. – Skonis bjaurus, bet turėtų pagelbėt.

Žolė tikrai buvo reto šlykštumo – karčiai saldūs syvai nuslinko Hario išdžiūvusia burna, priversdami kelis kartus sužiaukčioti, tačiau tą pat akimirką nustojo suktis galva, sunkumas skrandyje irgi dingo.

- Geriau?

- Mhm, - numykė Haris. – Tai... – jis nutilo išgirdęs netoliese kaži ką šlamant bei čežant.

- Greičiau, - Sneipas tvirtai sugriebė jį už rankos ir sviedė už tankaus dygliakrūmio, nekreipdamas dėmesio, jog aštrūs dygliai nubrozdino skruostą. – Ir kad man nė krust.

Haris, pasipiktinęs jau žiojosi prieštarauti, tačiau pro raizgias krūmo šakas, beveik tiesiai prieš save išvydo dvi figūras, kurios pradėjo rinkti smulkias baltažiedes gėlytes, augusias pievoje.

- Tai... – pakuždom sušvokštė Haris. – Tai... mes...

- Koks pastabumas, - suniurzgė Sneipas, neslėpdamas sarkazmo.

- Ir ką darysim?

- Turim kelis pasirinkimus, - vos girdimai atsakė Sneipas. – Pirmas tai tiesiog kelis mėnesius slapstytis ir laukti kol paralelinis pasaulis, kuriame dabar esame, su originalia laiko linija susijungs savaime, bet tokiu atveju neįvyks jokių pokyčių, o ir pati idėja visiškai beprasmė. Antras pasirinkimas – galime įsikišti ir šiek tiek paveikti originalią laiko juostą. Kad ir patiems pasičiupti tą pragaro raktą, arba kaip nors sukliudyti tau patekt į požemį, kad jo išvis nebūtum radęs, tada laiko atsuktuvo pagalba nukeliauti kelis mėnesius į ateitį, į tą dieną kai netyčia iškeliavom laiku.