HOGVARTSO ŠEŠĖLIAI

XI SKYRIUS: PELENAI Į PELENUS

Klodina pabudo pirmoji. Atsisėdusi ėmė apžiūrinėti Sneipo veidą, besiilsintį ant lieso, ilgapirščio delno. Miegas išlygino kampuotus bruožus, jis atrodė gerokai jaunesnis, beveik berniokiškas. Net raukšlės, paprastai įsirėžusios kaktoje, nebuvo matyti. Ilgas, alebastro baltumo kūnas atrodė bejėgis ir sukėlė kažkokį švelnumo ir gailesčio jausmą.

- Mon ami, laikas eiti, - tarė Klodina, pirštais perbraukdama per lygius, juodus Sneipo plaukus, paliesdama sukietėjusius randus ant jo kaklo. - Mūsų pasiges.

Pažadintas jos prisilietimo Sneipas pabudo ir kurį laiką sėdėjo markstydamasis, apakintas ryškios saulės šviesos.

- Drįstu spėti, kad mūsų jau senai pasigedo, - suniurnėjo mėgindamas įkišti koją į kelnių klešnę. - Blogiausia, kad man nešauna į galvą joks doras pasiaiškinimas. Et, moterie, per tave neteksiu darbo.

- Nieko aiškintis nereikės, - nusivaipė Klodina. - Mes grįšim atskirai ir skirtingu laiku. Išsiskirstysim pamiškėje, jūs eisit tiesiai į iškilmes, o aš nuvarysiu į pilį, ir ten kiek palauksiu. Šiaip ar taip - visi bus kaip reikiant įkaušę....

Staiga jie pajuto, kad šitoje užmirštoje laukymėje yra ne vieni. Lanksčios gluosnių šakos susiūbavo, kažkas tylutėliai trakštelėjo.

- Kas per... - buvo bepradedanti Klodina.

- Šššš... - Sneipas, pridėjęs pirštą prie lūpų, davė ženklą, kad toji tylėtų. Lėtai, beveik ant pirštų galų, jis ėmė slinkti senojo gluosnio link, suspaudęs rankoje burtų lazdelę.

- Tavęs tai neišgelbės, raganiau.

Maža, smulkutė būtybė tūnojo prisiglaudus prie medžio kamieno. Jos nemirksinčios, juodos akys žvelgė tiesiai į Sneipą. Jai išsišiepus blykstelėjo smulkios, aštrios iltys.

- Kas tu?

- Bruksa. - Būtybė išniro iš už kamieno. Raudoni lašeliai tekėjo jos kaklu ir krūtine, nuvarvėdami per bambą ir dailias, ilgas kojas.

Nepaisant šio makabriško vaizdo, Sneipas sustingo, pakerėtas nežemiško bruksos grožio. Jis negalėjo atitraukti akių, nors sulyg kiekviena sekunde jautė, kaip vis labiau ir labiau silpsta. Bruksa žengė žingsnį jo link, lengvai siūbuodama klubais.

- Džiaukis, kad esu soti, raganiau. - Bruksa kalbėjo nepraverdama lūpų, tačiau jos išraiška aiškiai bylojo, kad jam nesivaidena. - Net negalvok apie tai. Kerai manęs neveikia.

Sneipas nuleido lazdelę, tačiau tebelaikė ją tvirtai suspaudęs.

- Iš kur tu atsiradai?

- Ne per daug klausinėji, drąsuoli? - Bruksa žengė dar vieną žingsnį. - Pragaro vartai atsivėrė, vėl leisdami mums, demonų vaikams, sugrįžti į žemę. - Už išblyškusių lūpų tvykstelėjo baltos smailios Iltys.

- Ką? - sumurmėjo Sneipas, nenuleisdamas nuo bruksos akių. - Ką tu čia vapi, monstre?

- Ir šitaip tu kalbi su moterimi, burtininke?

- Tu ne moteris, - nusispjovė Sneipas. - Tu net ne žmogus.

- Tai kas aš? - Bruksa prisiartino dar labiau. - Pasakyk man, raganiau.

- Tu monstras, kažkokia vampyro rūšis. Nieko daugiau. Turi pūt pragare.

- Tai štai kaip? - suurzgė bruksa. - Tai viskas, kas aš esu? Tai štai kodėl aš gimiau? Kad kažkoks niekam tikęs žmonių padermės atstovas vadintų mane monstru?Kad vieną dieną kažkoks medžiotojas suvarytų sidabro kalaviją man į širdį? - Ji gundomai susiūbavo krūtimis. - Jūs, žmonės. Jūs žudote, prievartaujate ir kitaip naikinate savo rūšį. Jūs medžiojat ir kankinat kitus padarus vien dėl to, kad laikot juos žemesniais už save. Tai kas čia monstras?