HOGVARTSO ŠEŠĖLIAI

XV SKYRIUS: RELIKVIJOS

- Skamba neblogai.

- Tačiau šis planas turi trūkumų, vaike. Tu nežinosi, kaip viskas susiklostė tuo atveju, kai neradai rakto. Ir atsižvelgiant į tai, kad mūsų atsuktuvo mažiausias laiko matas yra mėnuo...

- Per didelė paklaida, tėti, - pertraukė jį Haris. - Kokia tikimybė, kad papulsim į būtent tą dieną?

- Praktiškai jokios. Mes iškeliavom liepos viduryje, o dabar – kovo pradžia. Taigi, lieka dar viena galimybė: peršokti į originalią laiko atkarpą, tačiau tada turėsim kelis mėnesius savo gyvenimo pakartot, - Sneipas pažvelgė į pievelę. – Veikti reikia greit.

Haris nieko neatsakė, tik stovėjo ir kramtė lūpą. Vėl išgyvent tą patį. Vėl eit į pamokas, kalti taip nesenai išvargtus dalykus, rašyt kontrolinius, laikyt testus, egzaminus... Tie keli mėnesiai laukiantys priešaky atrodė kaip ištisi šimtmečiai. Susimąstęs taip smarkiai krimstelėjo į lūpą, kad vos neaiktelėjo.

- Kitos išeities juk nėra, - tarė susiraukdamas: į burną pliūptelėjo kraujo.

- Visas galimybes aš tau ką tik išdėsčiau, - Sneipas standžiau susisupo į verstos odos striukę. – Ir dėl Merlino meilės, nesivaipyk šitaip.

- Nesivaipau.... – sumurmėjo Hari s. - Tėti ką darysim?

- Nieko ypatinga, - šnipštelėjo Sneipas, nusikabindamas laiko atsuktuvą. – Dabar tylėk, kad man nė cypt. Tikiuosi pavyks... – Jis kiek drebančiomis rankomis kelis kart pasuko aukso rėmelį, laikantį klepsidrą. - Existimo centuries, decades, menses. Quod quisque ex illis. Heri exierit.

Auksinis lankelis apie klepsidrą pasileido suktis neįmanomu greičiu.

- Cras est alius nondum venit. Et amplexatur hodie praeteritum. Et amplexatur hodie futurum. Si... – Laiko atsuktuvas kaulėtose Sneipo rankose vartėsi, tarškėjo, tarsi norėdamas iš jų ištrūkti. – Si moram non sed tempus!

Haris, nenorėdamas žiūrėti, kas bus toliau, užsimerkė ir stipriai įsikibo Sneipui į rankovę. Žemė po kojomis sudrebėjo.

- Viskas, vaike, - po keleto sekundžių pasigirdo Sneipo balsas. – Atsimerk.

Figūros pievoje buvo dingusios.

- Ar pavyko?

- Regis, taip. – Sneipas pažvelgė į laiko atsuktuvą, dabar ramiai besiilsintį delne. – Mes gyvi. Vietovė ir paros laikas nepakito, tad manau, galim keliauti į pilį. Bet pirmai reikia pasiimti daiktus, paliktus pievelėje. Eime.

Horizonte pasirodė pirmieji saulės spinduliai, nutvieksdami rasos lašus, virpčiojančius ant mažų, baltų gėlyčių. Haris nė nepajuto, kaip koja užkliuvo už kaži kokio minkšto daikto.

- Nežiopsok, vaike, - nekantriai suniurzgė Sneipas. – Tai tavo kuprinė, pasiimk ją, - tarė pakeldamas kuprinę ir mažytę stiklinę dėžutę su gėlių žiedeliais. – Nagi, mikliau, - suniurnėjo ištiesdamas kuprinę Hariui.

- O kirvukas... raktas? – Haris pradėjo naršyt kuprinę, tačiau be plunksnos ir kelių suglamžytų pergamento ritinėlių bei pakelio Berti Bot pupelių ten nieko nebuvo.

- Mes įžengėm į originalią laiko juostą kai tu dar nebuvai spėjęs numaknoti į tą olą, - tarė Sneipas. – Tai tegu taip ir lieka. Mažiau problemų bus ateityje.

- Ach, taip, - Haris pasikrapštė pakaušį. – Klausyk, o mes grįšim į pilį šitaip atrodydami? – jis timptelėjo odinę suadytą striukę.

- Oi... – susizgribo Sneipas. – Negaliu gi aš iškart galvot apie viską, vaike, - burbtelėjo mostelėdamas lazdele. – Štai, tvarka.

- Keliausim oru?