Istorijoje sekamos dvi siužetinės linijos. Pirmoje amžino įšalo žemėje su penkiomis mergaitėmis įkalintas jaunuolis stengiasi nemirti badu. Antroje vieniša moteris persikrausto į po senelio mirties paveldėtą vaikystės namą.
Juodu sieja viena - neįpr...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Vidurdienis, ryški pro viešbučio lango net užtrauktas užuolaidas besiveržianti saulė ir alinantis karštis. Prakaito, kraujo ir ašarų kvapas, juo persismelkusios skolintos sienos, lubos, grindys.
Tu įsiveržei į vonią kaip ugnis ir paleidai kriauklėje iš čiaupo bėgti vandenį. Pažvelgei į savo atvaizdą veidrodyje ir pirmiausia pamatei savo plačiai atmerktas akis, taip plačiai, kad matėsi net pačios akiduobės šonuose, skylės juodos kaip ir išsiplėtę vyzdžiai, tada natūraliai žvilgsnis nukrypo prie kito dėmesį patraukusio vaizdo – raudoniu sukruvintų lūpų. Iššiepei dantis ir pamatei jų suteptą baltumą, tarpdančiuose įstrigusias gyslas, susiliejančias su tavo dantenų gyslomis. Nuleidai akis į savo purvinas rankas, taip stipriai gniaužiančias kreminę kriauklę, kad krumpliai pabalo it tapę kauliniais. Tavo krūtinė sunkiai kilnojosi trūkčiojančio kvėpavimo kankinama, bet stengeisi nusiraminti, nors reikėjo paskubėti. Taip jau yra nutikę, gal ne lygiai taip, bet panašiai. Valdydamasi tu giliai įkvėpei ir iškvėpei susikaupusį troškų orą. Pakišai rankas po palaimingai vėsiu vandeniu ir kelias minutes muilu sukai ratus delnuose, išorinėje pusėje, ant pirštų ir tarpupirščiuose, kol susidarė purios baltos muilo putos ir kol jas galiausiai nuplovė vanduo. Švariomis rankomis pasėmei vandenį ir juo ploveisi veidą, uosdama chemikalais atsiduodantį saldų muilą ir tikėdamasi, kad jis užgoš gyvos geležies dvoką. Tuo pačiu muilu nusišveitei nuo veido visa, kas nenusiplovė paprastai.
Burną kelis kartus prasiskalavai vandeniu, tada iš savo krepšio išsiėmei dantų pastą ir šepetėlį. Šveitei dantis kaip užkandinėje darbuotojas šveičia tualetą, negailestingai, nors atmestinai, bandydama nesusivemti. Netikras mėtinis pastos skonis burnoje suteikė gaivumo ir švaros iliuziją, kuria išspjovusi rožinių seilių nuo šepetėlio šerelių sukruvintų dantenų ir baltos dantų pastos šviesiai rausvą sankaupą į kreminę kriauklę buvai bepatikinti. Baigei burną išsiskalaudama ryškiai mėlynu – tokios spalvos turėtų būti jūra – listerinu. Taip jau buvę, gal ne visai taip, bet panašiai. Todėl krepšyje visur tampaisi dantų pastą, šepetėlį ir skalavimo skystį, taip pat juodus marškinėlius ir timpas. Esi visuomet tam pasiruošusi, net jei planuoji susilaikyti.
Žmogus planuoja ir veikia, o Dievas atidžiai stebi. Žmogus gyvena, o Dievas pasakoja gyvenimą ir sako žmogui tu.
Vėl pažvelgei į savo atvaizdą – veido oda švari, lūpos rausvos kaip žmogaus, iššiepus dantys irgi žmogiškai balti – ne kaip sniegas, o kaip pienas, akys skaisčios, net švytinčios. Jauteisi tokia pilna, kad judant visas kūnas tyvuliavo it į indą supilta, bet iš jo besistengianti išsprukti jūra. Užsukai čiaupą ir vanduo nustojo bėgti, tik keli paskutiniai skaidrūs lašai nukapsėjo vamzdžiu žemyn kartu su visais kitais organiniais įrodymais. Pažiūrėjai į laikrodį telefone ir, kadangi dar turėjai pusvalandį, skubiai persirengei švariais rūbais, o nešvarius pasidėjai į šoną. Į pirmąjį krepšį susikrovei švenčiausiąją dantų valymo trejybę, o kitame prieš tai skubiai jau buvai sumetusi visa, kas liko po vienišų iškilmių, vykusių prieš kelias valandas, - visa, kas nesuvartotina ir kuo vėliau atsikratysi kuo greičiau.
