Jei maniau, kad ši diena negali būti dar keistesnė nei buvo iš pradžių aš klydau. Ši diena buvo beprotiškiausiai keista net ne tas žodis. Okay. Pradėsiu viską nuo pradžių...
Iš po darbo kaip ir žadėjau ėjau pas Zayn... Tada staiga prie manęs priėjo toks vaikas. Nu ne vaikas kokių 15 metų ir sako:
- Agi? Gal nupirk cigarečių.
- Am... Ne per jaunas?
- Ne. Ne. Tik nupirk davai. Galėsi pasilikt grąžą.
- Ne.
- Nu prašau?
- Ne. Paprašyk tėvų.
- Neturiu jų.
- Ugh... Tai nerukyk. Fsio. Problema ispresta.
- Nu ir gerai. Prisiminsiu,- suriko man už nugaros.
Tai buvo keista... Einu toliau ir prie manęs suspito kokios 5 kačių burys ir jis sekė mane visą kelią iki mano namų. Tada iš skersgatvio išlindo trys šunys... Dar keisčiau. Tokie šunys kaip vilkai, bet nevilkai ir tikrai ne vilkšuniai nuvijo kates. Aš jiems daviau sausainių kurių tūrėjau tašėja. O tafa jie mane sekiojo. OMG... Kai buvau prie Zayn namų gavau iš jo žinutę. Jis atsiuntė kitą adresą. Ugh... Reikėjo visą kelią eiti atgal iki kažkur. Pasijungiau GPS ir radau iki ten kelią. Viskas kaip ir buvo ok išskyrus tris mane sekiojančius šunis-vilkus... Visi žmonės keistai į mane žiūrėjo, bet YOLO. Pagaliau atėjau iki stotelės ir laukiau autobuso. Bet kai norėjau įlipti šunys man neleido tad vairuotojas nuvažiavo.
- Šaunu. Ačiū. Labai,- tariau šunims ir patraukiau pėškomis.
Ėjau gan ilgai. Valandą tikrai. Bet šunys vistiek sekė. Niekaip nėjo jų nusikratyti. Bandžiau ko ne viską. Net bėgau, bet nieko neišėjo, nes jie irgi bėgo. Bet keisčiausia tai, kad jie man nieko nedaro, o kai tik praeina koks įtartinas pacaniukas ar kažkas panašaus jie kone puola juos. XD.
Po ilgo kelio kelionės pas Zayn pagaliau atėjau. Jis parašė lur raktas ir pro kur įeti. Parašė, kad atvažiuos už 10min. Priėjusi prie durų slenksčio paliepiau šunims sedėti ir laukti. Jie kaipmat pakluso. Aš susiradau raktą ir atsirakinusi įžengiau vidun. Nusirengiau savo švarkelį ir nusimoviau batus. Pasidėjau tašę ir nuėjau apžiūreti namų. Jie milžiniški... Čia galėtų gyventi daugiau nei vienas žmogus. Norėjau apžiūrėti viršutinį aukštą tad užlipau laiptais ir patraukiau kolidoriumi. Mano ausis patraukė keistas garsas. Juo ir pasekiau iki kambario. Kai jį atradau palenkiau jo rankeną ir atidariau duris.
- Zayn...?,- paklausiau.
O tada išvydau tai ko neturėjau. Ten lovoje buvo du pusnuogiai žmonės. Vaikinas ir mergina.
- O dieve mano!,- syrikau,- Aš labai atsiprašau. Teskit. Aš netrukdysiu,- užsidengiau akis ir apsisukus žengiau, bet su galva atsitrenkiau į durų staktą,- Šūdas!,- pasitraukiau ir apčiupomis uždariau duris,- Dar kartą atsiprašau!,- surikau ir atsidusau.
Na ir pasakykit kad tai ne keista! Tai beprotiška! O ta porelė laiko vreltui neleidžia... Po to ką pamačiau buvau išsiblaškiusu. Man to net nepavyko išmesti iš galvos nors ir kaip to norėčiau. Viskas... aš traumuota. Mano vaikystė sugadinta. Viskas.
Papurčiusi galvą kuo greičiau nulipau į apačią. Fu... Man reikia Zayn. Dabar! Su lyg ta mintimi pro duris įžengė Zayn. Aš puoliau jam į glėbį. Ji apsoliučiai nustebo.
- Daugiau. Niekada. Nepalik. Manęs. Vienos. Šiuose. Namuose.
- Gerai.
Atsitraykiau nuo jo. Jis pasakė, kad palaukčiau svėtainėje. Jis nori supžindinti mane su savo draugais. Padariau kaip liepta. Atsisėdau ant sofos ir laukiau kol tarpdury pasirodė visos penkios figūros. Jos žengė į solioną ir pagaliau pamačiau juos. Pala! Tai jie!
